Tolerancija kaip galios santykis : kur ir kodėl jos nereikia

Abstract

Bet kuris žodynas ar enciklopedija apibrėš maždaug taip: „toleruoti“ (lot. tolero, -are) – taikstytis, pakęsti, susitvardyti, ištverti, iškęsti. Ir patikslins: „tolerancija“ – sąlyginis įsitikinimų, veiksmų, praktikų, kuriuos subjektas laiko blogais, bet vis dėlto „pakęstinais“ (nedraustinais, neribotinais), priėmimas ar nuostata nesikišti. Tai reiškia, kad analitiškai „toleranciją“ sudaro trys būtini komponentai. (1) Nepritarimas: toleruojami įsitikinimai ar praktikos turi būti laikomi atgrasiais, nepriimtinais, nepageidaujamais (objectionable) ir svarbia prasme blogais. Be šito būtų ne tolerancija, o abejingumas (arba priėmimas jų kaip savų: mėgstantis death metal muziką ją mėgsta, o ne toleruoja). (2) Priėmimas: tolerancija nepašalina negatyvaus vertinimo, bet paTolerancija kaip galios santykis: kur ir kodėl jos nereikia teikia relevantiškų priežasčių, kodėl vis dėlto verta tą dalyką pakęsti, „toleruoti“ (t. y. daroma prielaida: būtų blogai netoleruoti to, kas blogai). (3) Atmetimas: tariama, kad kažkur yra riba (kai priežastys – religinės, moralinės, pragmatinės ar kt. – atmesti yra svarbesnės už priežastis taikstytis), kurią reikia tikslinti. Paprastai tokia riba laikoma netolerancija1 . Vadinasi, pagal apibrėžimą tolerancija yra anaiptol ne lygybė (priešingai populiariam supratimui), o hierarchija – tam tikras, asimetriškas, išvardytų komponentų santykis: „nepritarimą“ turi atsverti „priėmimas“, antraip tolerancijos nėra. Tam būtina palyginti, įvertinti, nuspręsti.