Prasmingos ikimoderniosios architektūros samprata fenomenologų Harrio, Veselio ir Pérezo-Gómezo teorijose /

Abstract

Straipsnyje lyginamos trijų architektūros fenomenologų – Karsteno Harrieso, Daliboro Veselio ir Alberto Pérezo-Gómezo – teorijos, išsiskiriančios tuo, kad aprėpia architektūrą nuo seniausių laikų iki šiandienos. Šių teorijų atskaitos taškas yra prasminga ikimoderniųjų laikų architektūra, kurią, Apšvietai patyrus krizę, pakeitė objektyvizuota architektūros samprata. Analizuojami autoriai, remdamiesi daugiausia Apšvietos epochos tekstų analize, Husserlio mokslo krizės teorija ir fenomenologine tradicija, apibrėžia ikimoderniąją architektūrą kaip neregimo prasminio sluoksnio reprezentaciją. Išskiriami du prasminiai sandai, susiję su reikšme ir jusline patirtimi. Analizuojant skirtingas istorines epochas, atsiskleidžia prasmingos ikimoderniosios architektūros nevienalytiškumas.

The article compares the theories of three architectural phenomenologists - Karsten Harries, Dalibor Vesely and Alberto Pérez-Gómez - who are acclaimed by their coverage of architecture from ancient times to today. The starting point of the theories is the meaningful architecture of pre-modern times, which was replaced by an objectified concept of architecture after the crisis of the Enlightenment. The authors under analysis define pre-modern architecture as a representation of an invisible layer of meaning, based mostly on the analysis of Enlightenment texts, Husserl’s theory of the crisis of science and the phenomenological tradition. Two semantic structures are distinguished, related to exact meaning and sensory experience. The analysis of different historical epochs reveals the heterogeneity of meaningful pre-modern architecture.