Nacionalinio identiteto diskursai šiuolaikinėje Lietuvos architektūroje

Abstract

Šio darbo tyrimo objektas – nacionalinio identiteto konstruktas šiuolaikinėje Lietuvos architektūroje. Disertacijos tikslas – atskleisti, kokiais būdais per archi-tektūrą ar jos įvaizdžius konstruojamas ir perteikiamas nacionalinis identitetas. Į tapatumo architektūroje reiškinį šiame darbe siekiama pažvelgti remiantis trimis esminėmis nuostatomis: pirma, architektūra yra socialus menas; antra, architektūra yra viena ryškiausių galios įvaizdinimo formų; trečia, architektūra gana tiesiogiai perteikia, kaip pasaulį mato jos kūrėjai, – iš to kyla kone pagrindinė architektūros kaip architekto kūrybinės veiklos ir socialinio diskurso įtampa. Disertacijoje siekiama užkabinti visus tris probleminius nacionalinio identiteto lygmenis – socialinį, galios ir asmeninės raiškos – trimis svarbiausiais sociopolitinės situacijos ir architektūrinės sąveikos Lietuvoje periodais, savotiškais lūžio momentais: tarpukario Kauno architektūroje, sovietmečio architektūroje ir naujausioje architektūroje, sukurtoje atkūrus nepriklausomybę 1990 m. Darbe aktualizuojamos nacionalizmo, banaliojo nacionalizmo, identiteto, tautinio identiteto, tapatumo, tradicijų (papročių), globalizacijos, regionalizmo, kritinio regionalizmo, mito, lūžio sąvokos. Disertacijoje atliekami trys temos pjūviai – teorinis, siekiant atskleisti nacionalinio identiteto sampratas skirtingose mokslo šakose ir jo konstravimo prielaidas, chronologinis – analizuojant ir palyginant tapatumo suvokimą ir raišką skirtingais istoriniais periodais, bei konceptualus – išskiriant tapatumo konstravimo tendencijas ir jas iliustruojančius pavyzdžius. Šie temos pjūviai iš esmės atitinka tris darbo skyrius. Disertacijoje atskleidžiama, jog Lietuvos architektūra išgyvena nacionalinio identiteto išraiškos krizę, kuri gali būti nulemta dar sąjūdžio laiku užfiksuoto retrospektyvinio naratyvo bei valstietiškos lietuviškumo sampratos. Atlikus istorinį tyrimą paaiškėja, jog sovietmečiu panašiais principais, perkoduojant prasmes buvo skatinamas etnolingvstinis požiūris į nacionalinį identitetą architektūroje. Šio reiškinio ištakos siekia tarpukarį, kada buvo žvalgomasi į LDK bei ieškoma sąsajų su barokinio Vilniaus architektūros formomis. Tačiau galima rasti ir unikalių, naują Lietuvos identitetą formuojančių šiuolaikinės architektūros kūrinių. Darbą sudaro įvadas, trys skyriai su apibendrinimais, bendrosios išvados.

The subject of research of this work is a construct of national identity in con-temporary Lithuanian architecture. The goal of the dissertation is to disclose the ways of construction and conveyance of the national identity through architec-ture and its images. The work focuses on the identity phenomenon in architecture based on three essential concepts: first, architecture is social art; second, architecture is one of the brightest forms for imaging power, third, architecture can quite direct-ly convey, how the world is seen by its creators – this causes perhaps the main tension of architecture – architect’s creative activities and social discourse. The dissertation aims at tackling all three problem levels of national identity: the social, of power and of personal expression within three most important periods of socio-political situation and architectural interaction in Lithuania, so-called breaking points, – in the interwar architecture of Kaunas, soviet period architec-ture and most recent architecture made after the restoration of Lithuanian inde-pendence in 1990. The work makes relevant the concepts of nationalism, banal nationalism, identity, national identity, traditions (customs), globalization, re-gionalism, critical regionalism, myth and breaking point. The dissertation makes three cross-sections of the subject: theoretical aiming to disclose the concepts of national identity in different branches of science and its construction prerequisites; chronologic – analyzing and comparing the under-standing and expression of identity in different historic periods; and conceptu-al – distinguishing the trends of identity construction and illustrating examples. These cross-sections of the subject essentially coincide with the three chapters of the work. The dissertation discloses that Lithuanian architecture experiences a crisis of expression of national identity, which may be determined by the retrospective narrative fixed back in times of the Sąjūdis movement and peasant-like percep-tion of Lituanity. After performance of the historic research, it is established that the ethno-linguistic approach towards the national identity in architecture was encouraged in soviet times applying similar principles of re-coding meanings. The origins of this phenomenon can be traced back in the interwar period, when the Grand Duchy of Lithuania was romanticized and imitated, and relations with architectural forms of Baroque Vilnius were sought. But unique works of con-temporary architecture forming a new Lithuanian identity can be found.