Kultūrinių funkcijų raiška miesto erdvinėje struktūroje

Abstract

Pagrindinė disertacijos mintis suformuluota remiantis rumunų kilmės vokiečių architekto Günterio Zampo Kelpo architektūros kaip įvykio idėja bei ispanų sociologo Manuelio Castellso tinklaveikos visuomenės studija ir skamba taip: informacijos amžiuje, paslaugų ekonomiką keičiant ekonomikai, kuri remiasi kūrybiškumu ir kuri sutampa su naujomis socialinėmis visuomenės transformacijomis (šeimos instituto, valstybės ir patriarchalizmo krize), miestą imame suvokti ne tiek kaip formą, kiek kaip įvykį. Šios transformacijos ašis – kultūra ir kūrybiškumas – disertaciniame darbe įvardytos kaip kultūrinės funkcijos, o jų sklaidos laukas – miesto erdvinė struktūra. Kultūrinių funkcijų raiška miesto erdvinėje struktūroje nagrinėjama postmaterialistinės pasaulėžiūros ir vėlyvojo kapitalizmo sąlygomis. Disertaciją sudaro įvadas, trys dalys, išvados, literatūros sąrašas ir priedai. Įvade pristatoma darbo struktūra ir turinys. Pirmoje darbo dalyje nagrinėjama teorinė kultūrinių funkcijų samprata. Šią dalį sudaro trys skyriai: kultūrinių funkcijų kontekstas, tyrimo kryptis ir tyrimo metodika. Pirmos dalies gale pateikiamas kultūrinių funkcijų objektas. Antroje darbo dalyje tiriamas miesto kultūrinis potencialas. Čia aptariama kultūrinių funkcijų koncepcija, identifikuojamos nominaliosios vertės ir jų sistema, aiškinamasi kultūrinio potencialo sąrangos principai ir pristatomas Vilniaus kultūrinio potencialo natūrinis tyrimas. Trečioje darbo dalyje nagrinėjamos kultūrinių funkcijų raiškos formos ir modeliai, aiškinamasi jų plėtros sąlygos. Didelis dėmesys skiriamas raiškos formų arsenalui. Jį formuojantys baziniai modeliai tiriami pasitelkus klasikinius užsienio šalių pavyzdžius. Tolesnės urbanistinio kultūros planavimo perspektyvos atskleidžia-mos istorinių XX a. miestų kultūros planavimo paradigmų švie