| dc.description.abstract | General Characteristic of the Dissertation Topicality of the problem At the beginning of the 21st century when cities are taking over important geopolitical power leverages from states, new spaces for economic competition are being created. In this way not only new accesses to local cultural resources are opened, but possibilities to use them at a global level are increasing as well. What is the importance of cultural functions here? They determine that transnational companies with a progressive and creative thinking refuse cheaper workforce, significantly lower prices for real estate and choose the environment that is more expensive, however, more tolerant. Cities that are not able to offer an adequate variety of services, entertainments and comfort for this new social class sign their death sentence and the competition is won by locations which attract creative and talented people. Cities that are able to attract progressive, modern-technology oriented industries ensure such quality of institutional environment, without which a modern post-industrial society cannot be imagined. Institutional environment also conditions the quality of social and physical environment, meanwhile its improvement is described as the key objective of the policy of post-industrial urban culture. Hence, at strategic cultural policy planning and management level in the Western Europe as well as North America, Australia and other countries a solution of urban issues is emphasised by employing cultural functions encompassing three links of the city’s spatial structure – physical, social and institutional. The planning of cultural functions does not mean only the nurturance of old towns or the setting up of traditional cultural facilities (theatres, museums, libraries). In addition to all of it, cultural functions are also directed to the preservation and development of a certain cultural infrastructure – cafes, art galleries, walkways, parks and squares – as well as to the creation of new niches for economic activities. In other words, to a complex of factors, the dissemination field of which is the city’s spatial structure and the result – urban realm, the area aimed at inspiring internal needs of citizens. Aim and tasks of the work For at least four decades urban planners and culturologists have been examining new conditions for urban development, which Fredric Jameson called the cultural turn. This phenomenon is related not only to physical changes in the urban structure, but to changes in the spatial organisation as well. In the space of the cultural turn a cultural gap between the West and the East is disappearing, network society emerging, creative economy formed. Urban development processes lay in the epicentre of this phenomenon, especially those that are based on various regeneration programmes, which pay great attention to the formation of public spaces, development of creative industries, security and use of recreational resources and cultural heritage. However, experiences of the USA and other countries of Western Europe or post-soviet countries are rather different in this field. Even though the post-soviet experience may be considered to be a certain identity of Lithuanian urban planning, methodological principles of this work are based on the Western urban tradition. The main objective of the work is: To assess the importance of cultural functions for the city’s spatial structure (A) and urban development processes (B). The tasks set for the achievement of the objective are as follows: * To formulate and methodologically reason a conception of cultural functions taking into account new conditions of urban development; * To identify a system of nominal values and, given it, to determine sectors of the city’s cultural potential; * To examine the most typical forms of expression of cultural functions and development examples abroad and to present concrete models that could be applied in the practice of urban planning in Lithuania. * To define principles of the development of cultural functions in the city’s spatial structure, formulate measurements of the urban-cultural framework. Research object In a broad sense, the work analyses physical, institutional and social environment with spatial character, displaying itself as a whole of artefacts possessing a certain cultural code, which covers the environment created by the humanity as well as the natural environment transformed (culturalised) by it. In an objective sense, the research object of the dissertation is cultural functions of Lithuanian and foreign cities and types of their operation and expression in the city’s spatial structure. That is: * Systems of the city’s spatial structure or their individual elements, which were able to preserve their features during the development period; * Elements of the city’s spatial structure, which can serve as a basis for the recreation of a whole of microstructure (of historical suburb, urban complex, etc.) and which emerged as power symbols of certain historical (period, style) or social (religious, ethnical or other society’s) cultural phenomena or survived as certain representations of those systems; * The elements or their system somehow related to the third basic sphere of social time encompassing creative work, relaxation and partially entertainments. Methodology of research The work used a complex system of methods, the basis of which consists of two links of methodical principles: traditional and interdisciplinary. The first link includes empirical, statistical, logical and comparative methods of research; the second one – monadological and morphotectonical principles formulated and reasoned by the author of the work. * Empirical principle is based on a consistent field observation of cities being carried out since the winter of 1996. The experience accumulated by the author within 12 years proved to be beneficial for the dissertation: the author has visited more than 130 cities (the size of which exceeds the population of 50 thousand with little exceptions), 33 countries, 3 continents. The foundation of the empirical principle is a field research of Cultural potential of Vilnius City (2007). It is supplemented by the Analysis of a morphological link of the upper terrace of Vilnius Naujamiestis and Old town (2006) and the Research of the urban structure of the nucleus of Klaipėda City (1999, 2007). * The empirical researches were supplemented by the information received by the statistical principle. This principle was applied when collecting data on companies of cultural industries of cities in different countries, size of the working sector, cultural objects, and trends of their turnover. When collecting this information, studies, researches, databases accessible via the Internet of countries of the Western Europe and USA were employed. * The comparative principle helped to identify general trends in the development of cultural functions, their dependence on the economic situation in the country as well as institutional and social environment. When comparing various characteristics of cultural objects, it was attempted to take into consideration cities’ arrangement and cultural context. * The logical principle is a backbone of traditional methodical principles, i.e. of the first methodical link of the work. Given it, a link of interdisciplinary methodical principles was also formulated and principles composing it were distinguished: * The basis of the monadological principle is the evaluation of the urban structure by divisibility / integrity criteria, which relate G. W. Leibniz’s synthetic conception of monads and Manuel Castells’s social conception of timeless time. Integrity is described inductively – moving from a fragment to the whole, meanwhile divisibility is identified by moving from the whole to a fragment, i.e. deductively; * The morphotectonical principle is based on a base of urban morphostructure. The latter is seen as a geographical tectonic system with a spatial character identified by using morphotectonical complexes and urbantectonical fractures. This work is characterised by the interdisciplinary approach. It is another feature of a period of the cultural turn, without which the key fields of modern science as well as urban planning cannot go. Another important aspect of the work is related to the author’s personal experience: it was almost impossible to ignore 16 years of working in different areas of creative industries (architecture, design, publishing, literature, and music). Scientific novelty A conception of novelty is used complementary in the dissertation – concepts of old and new are used in the text as the concepts complementing each other. As far back as the 1960s Jane Jacobs stated that “new requires old”, meanwhile the apologist of creative economy Richard Florida paraphrased and applied this idea for the later period: “new ideas require old buildings”. When analysing the dissemination area of cultural functions, several things cannot be left unnoticed: the economic logic of postfordism is impossible without the commodification of the past (displaying itself in different projections – communist, medieval, punk culture, etc.), which is turning into a permanent accumulative capital “here and now” consisting of a massive use of cultural codes, signs and phenomena. On the other hand, the idea of the cultural turn itself gives a quantitative sense to the establishment of new conditions for urban development. In such context this work is new as: * A synthesis of a functionalist planning tradition adapted to planned economy and planning school of the Western urban culture adjusted under the conditions of market economy; * A filling of a vacuum in Lithuanian experience in urban cultural planning; * The introduction of new conceptions (urbantectonical fractures, morphotectonical complexes) into Lithuanian urban discourse. The importance of the first aspect lays in | eng |
| dc.description.abstract | Problemos aktualumas XXI a. pradžioje, miestams iš valstybių perimant svarbius geopolitinės galios svertus, kuriasi naujos ekonominės konkurencijos erdvės. Šitaip ne tik atsiveria naujų prieigų prie vietinių kultūros išteklių, bet ir daugėja jų panaudojimo galimybių globaliu mastu. Kokią reikšmę čia turi kultūrinės funkcijos? Jos lemia tai, kad pažangiai ir kūrybiškai mąstančios tarptautinės kompanijos atsisako pigesnės darbo jėgos, gerokai žemesnių nekilnojamojo turto kainų ir renkasi brangesnę, tačiau tolerantiškesnę aplinką. Miestai, šiai naujai socialinei klasei nesugebantys pasiūlyti atitinkamos paslaugų, pramogų ir komforto įvairovės, pasirašo savo mirties nuosprendį, o konkurencinę kovą laimi kūrybingų bei talentingų žmonių traukos vietos. Miestai, gebantys pritraukti progresyvių, į šiuolaikines technologijas orientuotų industrijų, užtikrina ir tokią institucinės aplinkos kokybę, be kokios šiuolaikinė poindustrinė visuomenė nebeįsivaizduojama. Institucinė aplinka lemia ir socialinės, ir fizinės aplinkos kokybę, o jos gerinimas įvardijamas kaip pagrindinis poindustrinių miestų kultūros politikos tikslas. Todėl strateginiame kultūros politikos planavimo bei valdymo lygmenyje Vakarų Europos šalyse, o ir Šiaurės Amerikoje, Australijoje bei kitur akcentuojamas urbanistinių problemų sprendimas, pasitelkiant kultūrines funkcijas, apimančias tris miesto erdvinės struktūros grandis – fizinę, socialinę ir institucinę. Planuoti kultūrines funkcijas – tai ne tik puoselėti senamiesčius ar kurti tradicines kultūros įstaigas (teatrus, muziejus, bibliotekas). Be viso to, kultūrinės funkcijos nukreiptos ir į tam tikros kultūrinės infrastruktūros – kavinių, meno galerijų, pėsčiųjų takų, parkų ir skverų – išlaikymą ir plėtojimą, taip pat į naujų ekonominės veiklos nišų kūrimą. Kitaip sakant – į veiksnių kompleksą, kurio sklaidos laukas yra miesto erdvinė struktūra, o rezultatas – urban realm, vidiniams miestiečių poreikiams skirta įkvėpimo erdvė. Darbo tikslas ir uždaviniai Urbanistai ir kultūrologai jau gerus keturis dešimtmečius tyrinėja naujas miestų raidos sąlygas, F. Jamesono įvardytas kaip kultūros posūkis (cultural turn). Šis reiškinys susijęs ne tik su fiziniais urbanistinės struktūros pakitimais, bet ir su pačios kultūros erdvinės organizacijos pokyčiais. Kultūros posūkio erdvėje nyksta Vakarų ir Rytų kultūrinė skirtis, kuriasi tinklaveikos visuomenė, formuojasi kūrybinė ekonomika. Šio reiškinio epicentre – miestų plėtros procesai. Ypač tie, kurie remiasi įvairiomis regeneracijos programomis, didelį dėmesį skiriančiomis viešųjų erdvių formavimuisi, kūrybinių industrijų klasterių kūrimuisi, rekreacinių išteklių ir kultūros paveldo apsaugai bei panaudojimui. Tačiau tiek JAV, tiek atskirų Vakarų Europos ar posovietinių šalių patirtys šioje srityje gana skirtingos. Nors posovietinę patirtį galima būtų traktuoti kaip tam tikrą lietuviškosios urbanistikos tapatumą, šio darbo metodiniai principai remiasi vakarietiška miestų tradicija. Pagrindinis šio darbo tikslas yra įvertinti kultūrinių funkcijų reikšmę miesto erdvinei struktūrai (A) ir miesto plėtros procesams (B). Keliami uždaviniai tikslui pasiekti: * Atsižvelgiant į naujas miestų raidos sąlygas, suformuluoti ir metodiškai pagrįsti kultūrinių funkcijų koncepciją; * Identifikuoti nominaliųjų verčių sistemą ir, ja remiantis, nustatyti miesto kultūrinio potencialo sektorius; * Išnagrinėti būdingiausias kultūrinių funkcijų raiškos formas bei plėtros pavyzdžius užsienyje ir pateikti konkrečius modelius, kurie galėtų būti taikomi Lietuvos urbanistikos praktikoje; * Apibrėžti kultūrinių funkcijų plėtojimo miesto erdvinėje struktūroje principus, suformuluoti miesto kultūrinio karkaso metmenis. Tyrimo objektas Plačiąja prasme darbe tiriama erdvinį charakterį turinti fizinė, institucinė ir socialinė aplinka, miesto erdvinėje struktūroje pasireiškianti kaip tam tikrą kultūrinį kodą turinti artefaktų visuma, apimanti tiek žmonijos sukurtą, tiek jos transformuotą (sukultūrintą) natūralią (gamtinę) aplinką. Dalykine prasme disertacinio darbo tyrimo objektas – Lietuvos ir užsienio miestų kultūrinės funkcijos bei jų veikimo ir pasireiškimo miesto erdvinėje struktūroje būdai. Tai yra: * Miesto erdvinės struktūros sistemos arba atskiri jų elementai, kurie vystymosi metu sugebėjo išsaugoti pirminius savo bruožus; * Miesto erdvinės struktūros elementai, kuriais remiantis galima atkurti mikrostruktūros (istorinio priemiesčio, urbanistinio komplekso ir pan.) visumą ir kurie atsirado kaip tam tikrų istorinių (laikotarpis, stilius) arba socialinių (religinės, etninės ir kitokios bendruomenės) kultūros reiškinių galios simboliai ar išliko kaip tam tikros tų sistemų reprezentacijos; * Taip pat tie elementai arba jų sistema, kurie kaip nors yra susiję su trečiąja bazine socialinio laiko sfera, apimančia kūrybą, poilsį ir – iš dalies – pramogas. Tyrimo metodai ir principai Darbe naudotasi kompleksine metodų schema, kurios pagrindą sudaro dvi metodinių principų grandys: tradicinė ir tarpdalykinė. Pirmai grandžiai priskirti empirinis, statistinis, loginis ir lyginamasis tyrimo metodiniai principai. Antrąjai – darbo autoriaus suformuluoti ir pagrįsti monadologinis ir morftektoninis principai. * Empirinis principas pagrįstas nuo 1996 m. žiemos vykdytais nuosekliais natūriniais miestų stebėjimais. Disertacijai pravertė autoriaus patirtis, sukaupta per 12 metų: lankytasi virš 130 miestų (kurių dydis, su nedidelėmis išitimis, viršija 50 tūkst. gyventojų), 33 valstybėse, 3 kontinentuose. Empirinio principo pagrindą sudaro Vilniaus miesto kultūrinio potencialo natūrinis tyrimas (2007), jį papildo Vilniaus Senamiesčio ir Naujamiesčio aukštutinės terasos morfologinės jungties analizė (2006) ir Klaipėdos miesto branduolio erdvinės struktūros tyrimas (1999, 2007). * Empirinius tyrimus papildė statistiniu principu gauta informacija. Šis principas taikytas renkant duomenis apie įvairių šalių kultūrinių industrijų įmones miestuose, dirbančiųjų sektoriaus dydį, kultūros objektus, jų kaitos tendencijas. Renkant šią informaciją daugiausia naudotasi Vakarų Europos šalių studijomis, tyrimais, duomenų bazėmis, prieinamais internetu. * Lyginamasis principas padėjo nustatyti bendras kultūrinių funkcijų raidos tendencijas, jų priklausomybę nuo šalies ekonominės būklės, taip pat nuo institucinės ir socialinės aplinkos. Lyginant įvairias kultūros objektų charakteristikas, stengtasi atsižvelgti į miestų rangą ir kultūrinį kontekstą. * Loginis principas sudaro tradicinių metodinių principų, t. y. darbo pirmos metodinės grandies, stuburą. Juo remiantis, tai pat buvo suformuluota tarpdalykinė metodinių principų grandis ir išskirti ją sudarantys principai: * monadologinio principo pagrindas – erdvinės struktūros vertinimas pagal dalumo / vientisumo kriterijus, susiejančius sintetinę G. W. Leibnitzo monadų ir sociologinę M. Castellso bemačio laiko koncepcijas. Vientisumas nusakomas indukciškai – nuo fragmento einant prie visumos. Tuo tarpu dalumas nustatomas einant nuo visumos prie fragmento, t. y. dedukciškai; * morfotektoninis principas remiasi urbanistine morfostruktūros baze. Pastaroji traktuojama kaip geografinė, erdvinį charakterį turinti tektoninė sistema, identifikuojama pasitelkiant morfotektoninius kompleksus ir urbantektoninius lūžius. Darbo naujumas Naujumo sąvoka disertaciniame darbe vartojama komplementariai – sena ir nauja tekste naudojamos kaip viena kitą papildančios sąvokos. Dar septintajame XX a. dešimtmetyje J. Jacobs teigė, kad „nauja reikalauja seno“, o žymus kūrybinės ekonomikos apologetas R. Florida perfrazavo ir pritaikė šią mintį vėlesniam laikui: „naujoms idėjoms reikalingi seni pastatai“. Analizuojant kultūrinių funkcijų sklaidos lauką, negalima nepastebėti kelių dalykų: postfordizmo ekonominė logika neįmanoma be praeities (pasireiškiančios įvairiausiomis projekcijomis – komunizmo, viduramžių, pankų kultūros, etc.) suprekinimo, virstančio permanentiniu „čia ir dabar“ akumuliaciniu kapitalu, kurį sudaro masinis kultūrinių kodų, ženklų ir reiškinių vartojimas. Antra vertus, pati kultūros posūkio idėja įprasmina kokybiškai naujų miestų raidos sąlygų įsigalėjimą. Tokiame kontekste šis darbas yra naujas kaip: * Funkcionalistinės, planinei ekonomikai adaptuotos planavimo tradicijos ir vakarietiškos urbanistinės kultūros planavimo mokyklos, pritaikytos rinkos ekonomikos sąlygomis, sintezė; * Lietuviškos patirties urbanistinio kultūros planavimo srityje vakuumo užpildymas; * Naujų koncepcijų (urbantektoninių lūžių, morfotektoninių kompleksų) įvedimas į lietuviško urbanistinio diskurso sritį. Sudėtingai disertacinio darbo temai askleisti išskirti keturi diskursai, kurių kontūrai apima gana plačių mokslinių tyrimų sritis, prie jų pateikiami šiame darbe dažniausiai minimi autoriai, nagrinėję įvairius teorinius bei praktinius kultūrinių funkcijų klausimus: * Kultūros filosofija ir sociologija (Theodor W. Adorno, Jean Baudrillard, Guy Debord, David Harvey, Fredric Jameson); * Sociologija ir miestų teorija (Pierre Bourdieu, Manuel Castells, Henri Lefebvre); * Kultūros planavimas ir urbanistika (Franco Bianchini, Richard Florida, Jane Jacobs, Günther Zamp-Kelp, Rem Koolhaas, Charles Landry, Richard Sennet); * Miestų kultūros teorija ir urbanistika Lietuvoje (Leonidas Donskis, Tomas Grunskis, Vytautas Jurkštas, Gintautas Mažeikis, Algimantas Miškinis, Vytautas Rubavičius). Teorinė ir praktinė svarba Globalinės miestų ir regionų konkurencijos kovą laimi tie miestai, kurie pirmieji savo kultūrinį potencialą pritaiko kūrybinės ekonomikos sąlygoms bei iššūkiams. Būtent kūrybinės ekonomikos ir su ja susijusios socialinės erdvės transformacijos aspektas vyrauja šiuolaikinių socialinių, geografijos, o taip pat ir urbanistikos mokslų srityse. Todėl disertaciniame darbe dėmesys skiriamas ne vien tradicinėms kultūrinio potencialo raiškos formoms – kultūros paveldui, rekreaciniams ištekliams, bet ir viešosioms erdvėms bei kūrybinėms industrijoms. Kultūrinio potencialo vertinimas, r | lit |
