Architektūros teorija kitapus (post)modernizmo

Abstract

Ši knyga – pirmoji Lietuvoje architektūros teorijos tekstų antologija. Ją rengiant, nebuvo siekiama aprėpti ir dokumentuoti visų XX–XXI a. architektūros teorijų ar didesnį poveikį padariusių idėjų ir koncepcijų, nes tokiam enciklopediniam užmojui įgyvendinti reikėtų gerokai ilgesnio laiko, didelės bendradarbių grupės ir nemenkų resursų. Šios antologijos tikslas kuklesnis – pristatyti kai kurias įdomesnes architektūros kryptis ir tendencijas, išryškėjusias po to, kai išseko modernizmą (o vėliau ir postmodernizmą) pagrindusi teorija. Konstatuojama, kokį destruktyvų poveikį modernizmas padarė praėjusio amžiaus architektūrai. Keisčiausia, kad mentalinis šios galingos ideologijos paveldas iki šiol valdo projektavimo praktiką. Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais Vakaruose susiklostė naujas, daug perspektyvesnis mąstymas apie architektūrą, pabrėžiantis jos vaidmenį visuomenės gyvenime ir santykį su gamtine aplinka. Kartu ryškėja ir tolesni teorinių svarstymų kontūrai. Tad sudarydamas šį tekstų rinkinį, pasitelkiau tas teorines koncepcijas, kurios siūlo alternatyvas tiek modernizmo, tiek ir postmodernizmo ideologijai, nes ji yra ne tik susikompromitavusi, bet ir menkai gali pagelbėti, narpliojant šiandienos iššūkius. Šiais laikais galybę naujų problemų dirbtinei aplinkai kelia klimato kaita, beatodairiškas gamtos niokojimas, liūdni destrukcijos, kurią paskatino siaurai mechanistinis supratimas apie pasaulio sandarą, dominavęs praėjusiame amžiuje, padariniai. Daro žalą ir architektūros teorijos atotrūkis nuo tiksliųjų bei gamtos mokslų. Antologijos sudarytojas, kaip ir dauguma pristatomų architektūrologų, yra įsitikinęs, kad postmodernioji architektūros teorija, pretendavusi pakeisti ir papildyti išsekusią modernistinę retoriką, neįstengė įgyvendinti ambicingų sau išsikeltų uždavinių, nes iš esmės plėtojosi ideologizuoto modernistinio mąstymo paunksmėje, neatverdama naujesnių mąstymo horizontų, nesiūlydama jokių idėjų, kaip architektūrą ir urbanistinės aplinkos projektavimą išlaisvinti iš intelektualinių spąstų, kuriuos paspendė modernistinės doktrinos. Kad pavyktų išsamiai apžvelgti konceptualią modernizmo teorijų kritiką, neabejotinai reikėtų keleto tomų leidinio. Rengiant šią antologiją, atrodė svarbiau lietuvių kultūros kontekste pristatyti tekstus, kurie ne tiek kritikuoja globalų modernistinio ar postmodernistinio mąstymo (ir intelektualinių jo avatarų, pavyzdžiui, dekonstrukcijos šauklių) paveldą, kiek absorbuoja ir integruoja naujesnes gamtos mokslų žinias, į dirbtinę aplinką žvelgia iš holistinio mąstymo perspektyvos. Atidus dėmesys architektūros santykiui su tradicija nėra atsitiktinis, nors sudarant šią antologiją to nebuvo specialiai siekiama. Vis dėlto akivaizdu, kad nauji fizinių ir gamtos mokslų tyrimai, ypač neurologijos atradimai, sustiprina tradicijos, pagrįstos žmogaus ir gamtos sąveika, reikšmę architektūrai ir urbanistinei aplinkai. Įsigalėjusių projektavimo principų destruktyvus poveikis matomas plika akimi, tačiau juos permąstyti, o juo labiau pakeisti nauja architektūros ir urbanistikos paradigma reikės milžiniškų intelektualinių pastangų. Viliuosi, čia skelbiami įvairių sričių atstovų – architektų, filosofų, matematikų, neuromokslininkų, – aktyviai kuriančių naujas architektūros teorijas, plečiančių idėjinius miestokūros horizontus, smarkiai susiaurėjusius praėjusiame amžiuje, tekstai bus naudingi Lietuvos kontekste. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems autoriams, maloniai ir neatlygintinai sutikusiems, kad jų tekstai būtų išversti į lietuvių kalbą ir pristatyti knygos pavidalu. Kai rengiau šią antologiją, netikėtai mirė du joje pristatomi autoriai – filosofas, architektūros estetikas seras Rogeris Scrutonas, su kuriuo keletą metų dalykiškai susirašinėjome, aptardami urbanistikos paveldą, miestokūros perspektyvas, ir architektas, architektūros filosofas Jeanas Robert’as, taigi jų tekstai antologijoje pristatomi, deja, jau post mortem. Dėkoju prof. Nikosui A. Salingarosui, pasirūpinusiam, kad šioje antologijoje atsirastų vieno iškiliausių mūsų laikais architektūros teoretikų prof. Christopherio Alexanderio tekstas, ir prof. Sajay Samueliui, supažindinusiam mane su šveicarų architektu, architektūros teoretiku, idėjų istoriku, poliglotu Jeanu Robert’u. Abu intensyviai susirašinėjome. „Ar gali architektūra visavertiškai plėtotis grynų ženklų pasaulyje be jokios realybės?“ – svarstė šis iškilus mąstytojas. Ir pats atsakė: „Manau, kad ne“.