Antropocentrinė mąstysena ir jos raidos tendencijos kraštovaizdžio architektūroje
Abstract
Šiuolaikinį diskursą apie kraštovaizdžio prasmes postmoderni visuomenė dažnai konstruoja ekonominiu, socialiniu ir ekologiniu požiūriais, tai grįsdama antropocentrine mąstysena. Šių pažiūrų traktuotė formuoja skirtingą visuomenės sampratą apie gamtą, žmogų ir jų sąveikos rezultatą – antropogenizuotą kraštovaizdį. Straipsnyje keliama hipotezė apie šiuolaikinį antropocentrinės mąstysenos ydingumą formuojant kraštovaizdžio architektūros (KrA) ir daiktinės aplinkos dizaino, kaip taikomojo meno, estetines formas. Straipsnio tikslas - aptarti visuomenės dalyvavimo KrA formavimo procese ypatumus, lyginant tai su kitokia, šiuolaikine, antiantropocentrinių pažiūrų traktuote. Antropocentrizmas dažnai lemia agresyvias estetines formas (1 pav.), antropogenizuotos aplinkos, taip pat ir KrA utilitarumą, menkavertį masiškai vartojimų daiktų multiplikavimą, stilių maišatį bei visuomenės dalyvavimo procese aktyvumą. Antropocentrinė mąstysena (pasak sofistų, „žmogus yra visų daiktų matas“) padėjo pagrindus tradicinei vakarietiškos kultūros raidai ir iš esmės nulėmė diskurso pasirinkimą pranešime apie antiantropocentrizmą. Antiantropocentrinė mąstysena apie žmogų ne kaip visatos valdovą, o lygiavertę jos dalį šiandien vis labiau aktualizuojama vakarietiškoje kultūroje ir tampa vyraujančiu veiksniu, skatinančiu visuomenės diskursą. Toks antropocentrinės sampratos kismas į antiantropocentrinę ir aptariamas pranešime. Keliamas esminis būties klausimas: „Ar žmogus gamtai, ar gamta žmogui?“ Modern discourse on the meanings of the landscape is often constructed by postmodern society from an economic, social, and ecolog ical perspective, based on an anthropocentric mindset. The treatment of these views forms a different conception of society about nature, man and the result of their interaction - the an thropogenic landscape. The article hypothe sizes the contemporary flaws of anthropocen tric thinking in shaping the aesthetic forms of landscape architecture (KrA) and material envi ronment design as applied art. The aim of the article is to discuss the pe culiarities of public participation in the process of forming the KrA, comparing it with a differ ent, modern, anti-anthropocentric approach. Anthropocentrism often results in aggressive aesthetic forms (Fig. 1), the utilitarianity of the anthropogenized environment, as well as KrA, the inferior multiplication of mass consum er goods, the mixing of styles, and the activity of public participation in the process. Anthro pocentric thinking (according to the Soph ists, "man is the measure of all things") laid the foundations for the traditional development of Western culture and fundamentally deter mined the choice of discourse in the repon anti-anthropocentrism. The anti-anthropo centric mindset about man, not as the ruler of the universe, but an equivalent part of it, is becoming more and more relevant in Western culture today and is becoming the dominant factor in the discourse of society. Such a shift from anthropocentric to antianthropocentric is discussed in the report. The fundamental question of existence arises: “Is man for nature or nature for man?” The conclusions construct the idea that the newly developing anti-an thropocentric methodological approach in the world, compared to the anthropocentric one, is a progressive and future-oriented concept of landscape management.