Daugiajuslės architektūros link: Juhani Pallasmaa ir dirbtinės aplinkos fenomenologija

Abstract

Straipsnyje aptariamas architektūros fenomenologijos susiformavimas ir Juhani’io Pallasmaa’os indėlis iškeliant daugiajuslį požiūrį architektūros teorijoje ir projektavime. Analizuodamas architektūrinius ir intelektualinius kontekstus, kuriuose susikolstė architektūros feneomenologinio tyrimo perspektyva, autorius pabrėžia, kad architektūros fenomenologijos diskursas plėtojosi pamažu, ypač po to, kai pasirodė Steeno Eilerio Rasmusseno ir Christiano Norberg-Schulzo bei kitų architektų veikalai. Teigiama, kad nors Norberg-Schulzui išskirtinę įtaką darė Martino Heideggerio filosofija, o Juhani’iui Pallasmaa’ai – Maurice’as Merleau-Ponty, abu architektai prisidėjo prie fenomenologijos įsitvirtinimo architektūrologijoje. Pabrėžiama, kad Pallasmaa suvaidino itin reikšmingą vaidmenį perkeliant architektūrą į filosofinio mąstymo lauką ir sustiprinant fenomenologijos pozicijas architektūros diskurse. mąstytojas ir architektas taip pat iš esmės kvestionavo modernybėje susiklosčiusią juslių hierarchiją ir regos įsigalėjimą kuriant ir patiriant architektūrą ir išplėtojo toliaregišką ir perspektyvų daugiajuslį (multisensorinį) požiūrį į dirbtinę aplinką.

The article deals with the advancement of phenomenology of aarchitecture and multisensorial perspective and the impact of Juhani Pallasmaa on the multisensorial approach in architectural theory and design. While analyzing the architectural and intellectual contexts in which phenomenological perspective of architecture was produced the author shows that phenomenology was entering architecture gradually, through the works of Steen Eiler Rasmussen and Christian Norberg-Schulz as well as a number of other thinkers who had an architectural background. It is argued that despite of the fact that Norberg-Schulz was influenced mostly by Martin Heidegger, meanwhile Pallasmaa – by Maurice Merleau-Ponty, they both have advanced phenomenological view of architecture. It is suggested that Pallasmaa has not only played an important part in shaping current philosophical concerns about architecture and strengthening positions of phenomenological inquiry in architectural discourse but also questioned the present hierarchy of senses domination of vision in creation and experience of architecture and offered a far-reaching and more prospective multi-sensory approach toward the built environment.