Politinis „ethos“, metapolitika ir metakomunikacija

Abstract

Straipsnyje nagrinėjamas politinis ethos remiantis Aristoteliu. Politinis ethos nurodo politinę istorinę bendriją, kurioje piliečiai sutartinai puoselėja teisinę valstybę kaip individo gerovės ir laimės aplinką. Viena, pilietiškumo ethos verčia dalyvauti teisme ir valdyme. Kita, būtent dalyvavimas šiuose bendruose viešuose reikaluose formuoja ir išreiškia politinį etosą. Nagrinėjami Sokrato gyvenimo epizodai keliant politinio etoso klausimą. Sokratas buvo nuteistas kaip iškilus individas, jaukęs polio rutiną dėl gyvo politinio ethos. Svarstomi metapolitikos ir metakomunikacijos klausimai, neatsiejami nuo politinio etoso. Dialogo metu svarstant apie politikos etines ribas, metapolitika skleidžiasi išvien su metakomunikacija. Taigi metapolitika, numananti politinį ethos, yra politinė praktika, kuria piliečiai išbando politikos ribas. Pateikiamas semiotinis kubas, apimantis (meta)politikos, (meta)komunikacijos ir (meta)ugdymo sąsajas. Nagrinėjant antikinius atvejus apeliuojama į šiuolaikinę demokratiją ir jos krizes.

The article examines the political ethos based on Aristotle. Political ethos refers to a political historical community in which citizens jointly nurture the juridical state as an environment for the well-being and happiness of the individual. On the one hand, the ethos of citizenship forces participation in court and governance. On the other hand, the participation in these common public affairs forms and expresses a political ethos. episodes of Socrates’ life are examined, raising the question of political ethos. Socrates was sentenced as an outstanding individual who disturbed the routine in a polis for a living political ethos. issues of metapolitics and metacommunication, inseparable from the political ethos, are discussed. when discussing the ethical limits of politics in dialogue, metapolitics works together with metacommunication. Thus, metapolitics, which implies a political ethos, is a political practice by which citizens test the limits of politics. A semiotic cube is presented covering the interconnections between (meta)politics, (meta)communication, and (meta)education. The ancient cases appeal to contemporary democracy and its crises.