Krinčino bažnyčia: fenomenologinis žvilgsnis į vėlyvojo baroko architektūrą

Abstract

Straipsnyje pasitelkus Christiano Norberg-Schulzo pasiūlytą fenomenologinę tyrimų prieigą aptariami 1781 m. Krinčine pastatytos vėlyvojo baroko Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios architektūros aspektai bei jų santykis su kraštovaizdžiu ir vietovės ypatumais. Pastato vizualios ir erdvinės raiškos bruožai itin atsiskleidžia teritorijai būdingame žemumos kraštovaizdyje. Žemumoje iškilusios bažnyčios architektūroje itin reikšmingą vaidmenį atlieka horizontalaus ritmo ir vertikalios traukos susijungimas, per kurį žmogaus įsikūrimui nepatrauklioje aplinkoje šis pastatas įgauna „vietos menui“ būdingų savybių. Krinčino bažnyčia atsiskleidžia kaip dangiškos orientacijos struktūra.

using phenomenological research approach offered by christian Norberg-Schulz, the article discusses the architecture of Krinčinas late baroque church of St. Peter and St. Paul, build in 1781, as well as its relation with the landscape and the character of place. In the world of site-specific lowland, the features of visual and spatial expression of the building is revealed. growing out of this lowland, the architecture of the church embodies the significant unification of horizontal rhythm and the vertical tension. With this unification the church, although built in an uninviting location, acquires the characteristics of the „art of place“. Not limited with this embedding, the building of Krinčinas church discloses in its missionarily open architecture the structure of celestial orientation.