A. Vaičiulaičio novelės: tradicijų tąsa ir sintezė

Abstract

Skaitant A. Vaičiulaičio kūrinius, dėmesį, patraukia ne tik originalūs, nepakartojami jų bruožai, bet ir glaudūs jų ryšiai su visu lietuvių prozos kontekstu. Kitaip tariant, jų vaizduose esama stiprių sąsajų su mūsų beletristikos vaizdais. Šiuo požiūriu visa A.Vaičiulaičio kūryba atrodo tvirtai atsirėmusi į nacionalinės literatūros substratą, išaugusi iš jo, kartais neįsivaizduojama be tokios atramos. Tos sąsajos įvairaus pobūdžio ir stiprumo: vienos jų atspindi rašytojo svarbiausių meninių principų artumą pagrindinėms laikotarpio tendencijoms, kitos - išviršinius panašumus, siužetinių motyvų, situacijų bendrumą.

The article deals with the peculiarities of A. Vaičiulaitis' prose. In his short stories the writer combined the principles of the 19th century realism and the literary techniques developed in the first decades of the 20th century.