Apie juslumo filosofinę sampratą

Abstract

Straipsnyje aptariamas „juslumo“ terminas, remiantis Heideggerio fenomenologija. Teigiama, kad juslumo ir proto filosofinė opozicija, kylanti iš Descartes‘o ir galiausiai dar iš graikų, yra demontuojama Heideggerio tekstuose (Destruktion), „sugrįžtant“ prie fenomenologinio filosofijos pradžios konteksto. Jame nesama proto ir juslumo skirties. Esama skirties tarp „įribinto“ ir „beribio“ esinio – tai, rekonstruojant fenomenologiškai, reiškia eigentlich ir uneigentlich Dasein atvėrimo būdus, kurių analitika pateikiama Būtyje ir laike, taip pat šį veikalą suformavusiuose ir jį papildančiuose graikų fenomenologinei analizei skirtuose tekstuose. Filosofinė orientacija į fenomeninį esinio švytėjimą (būties atvėrimą) yra kas kita nei juslumo ir proto (juslumo ir antjuslumo) opozicijos įsteigimas.

The article presents a discussion of the term „sensory” based on Heidegger's phenomenology. It is argued that the philosophical opposition between sense perception and reason, which derives from Descartes and ultimately from the Greeks, is dismantled (Destruction) in Heidegger's texts and a "return" to the phenomenological context of the beginnings of philosophy occurs. There is no distinction between reason and sense perception. There is a distinction between 'limited' and 'boundless' being, which, when reconstructed phenomenologically, means the eigentlich and uneigentlich ways of opening up Dasein, the analytics of which are presented in Being and Time, as well as in the texts on phenomenological analysis of the Greeks that have shaped and complemented this work. The philosophical orientation towards the phenomenal radiance of being (the opening of Being) is different from the establishment of the opposition of senses and reason (sensory-suprasensory).