Mažosios Lietuvos asmenvardžiai (XVIII–XIX a.)
Abstract
Monografijoje nagrinėjami lietuviškiausios Mažosios Lietuvos dalies, vadinamosios Lietuvos provincijos, gyventojų asmenvardžiai (vardai ir pavardės), funkcionavę XVIII–XIX a. Tiriamoji antroponiminė medžiaga (apie 18 600 skirtingų asmenų užrašymo atvejų) išrinkta iš 10 Mažosios Lietuvos pirminių šaltinių – XVIII–XIX a. rankraštinių bažnytinių knygų ir jų mikrokopijų, šiuo metu saugomų Berlyno Centrinio evangelikų archyvo ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriaus fonduose. Leidinį sudaro keturios pagrindinės dalys. Pirmojoje dalyje aptarta asmenų įvardijimo tiriamuoju laikotarpiu struktūra, įvertintos sąlygos, kuriomis tuo metu funkcionavo lietuvininkų asmenvardžiai; antrojoje dalyje išnagrinėta dvinario asmenų įvardijimo pirmųjų narių (vardų) kilmė, paskelbti populiariausių XVIII–XIX a. lietuvininkų vardų sąrašai. Trečioji ir ketvirtoji dalys skirtos antrųjų asmenvardžių (pavardžių) genetinės kilmės šaltinių santykiui įvertinti ir vyraujančiam pavardžių struktūros tipui nustatyti. Kiekvienos dalies pabaigoje pateikiamas jos apibendrinimas, o knygos pabaigoje, be baigiamųjų išvadų, naudotos literatūros šaltinių sąrašo ir santraukos (vokiečių k.), dar pridedamas tiriamųjų asmenvardžių registras. Registre pateikiami pirminių šaltinių duomenys (šaltinis, puslapiai). Šie duomenys yra aktualūs Mažosios Lietuvos vardyno tyrėjams, taip pat lietuvininkų palikuonims, ieškantiems geneologinių duomenų. Monografija skiriama baltų, germanų ir kitų indoeuropiečių kalbų antroponimų tyrėjams, kitiems filologams, istorikams. Bei der Durchführung dieser Untersuchung unter dem Aspekt ihrer Herkunft können die beschriebenen Familiennamen wichtig sein für zusätzliche oder bestätigende klärende Interpretationen der Herkunft mancher gegenwärtiger Familiennamen (vgl. LPŽe). Bereits aus den Forschungsresultaten von Z. Zinkevičius (2008) ist zu erkennen, dass unvernünftigerweise die Herkunft eines nicht geringen Teils gegenwärtiger Familiennamen im Namensschatz fremder Sprachen gesucht wird, wobei ignoriert wird, dass es chro-nologisch noch viel ältere Schichten im Namensschatz gibt. In Anbetracht der Forschungsresultate wird vorgeschlagen, einen Teil der gegenwärtigen Familiennamen (z. B. Bãkanas, Bãkas, Leñgvinas, Lengneráitis, Prãkas, Silius u. a.), die besonders in Westlitauen gebräuchlich sind, genetisch als von einheimischer Herkunft anzusehen (gebildet aus alten, zweistämmigen Anthroponymen, ihren Verkürzungen und auch aus ihren Suffixableitungen). 2. Im empirischen Untersuchungsmaterial (untersucht wurden etwa 18600 Personeneinträge) wurde nicht ein Fall gefunden, der beweist, dass der Familienname einer verheirateten Frau mittels Endungsbildung aus dem Familiennamen eines Verheirateten gebildet worden wäre. Die Endungsbildung war im Unter-suchungszeitraum in Klein Litauen nur bei Familiennamen nicht verheirateter Frauen in Gebrauch, doch war die Grundlage ihrer Bildung eine andere (der Familienname des Vaters). Es wird den bevollmächtigten Personen der die Sprachpolitik formalisierenden Institutionen empfohlen, den verifizierten Fakten der Quellen zur historischen Anthroponymie Beachtung zu schenken, die die Unterschiede bei den Familien-namen verheirateter und nicht verheirateter Frauen illustrieren (diese hängen direkt von den Grundlagen der Bildung weiblicher Familiennamen ab), und erneut die Angemessenheit der Entscheidung vom 26. Juni 2003, Nr. N-2 (87) zu bewerten, derzufolge es gestattet wurde, alle weiblichen Familiennamen ohne Suffix (nur mit der Endung - ė) zu bilden