Heidegeriškoji naudos ontologija

Abstract

Straipsnyje mėginama apsvarstyti naudos ontologiją. Laikoma, kad mūsų laikais esmingą utilitaristinę nuostatą – nesvarbu, ar naudos siekimas vertinamas pozityviai, ar negatyviai, – grindžia subjekto ontologija. Reikia atgauti tikroviškąją naudos prasmę, subjekto ontologiją keičiant Dasein ontologija. Kaip visada, heidegeriškajame mąstyme svarbi istorinė dimensija, ontologijos virsmą siejant su įsiklausymu į jos graikiškąsias ir ikisokratiškąsias ištakas. Čia interpretuojame heidegeriškajį turbūt pirmosios Vakarų ontologinės ištaros – Anaksimandro išlikusio fragmento – apmąstymą, kuriame nauda pasirodo kaip būties vardas. Parodome, kaip Būtyje ir laike suformuluotos struktūros atpažįstamos ir Vakarų ontologinės pradžios apmąstyme.

The article attemps to ponder the ontology of use. The utilitarian attitude which is essential to our time – whether seeking after use is appreciated or downgraded – is based on the ontology of the subject. We need to retrieve the authentic meaning of use by dint of switching from the ontology of the subject to the ontology of the Dasein. As is always the case in Heideggerian thought, the historical dimension is important. The turn to ontology relates to hearkening to the Greek and pre-Socratic sources of ontology. Here we shall interpret Heideggerian thinking about the ontological utterance which is probably the first one in the West – that of the only remaining fragment of Anaximander. Therein use reveals itself as the name of Being. We demonstrate how the structures which were formulated in Being and time are found in reflection over the beginning of Western ontology.