Kūno fenomenas ir fizinis ugdymas

Abstract

Straipsnyje svarstoma, kokia kūno reikšmė kultūrai. Teigiama, kad kūno fenomenas – dalis kultūros visumos, kurią mes kuriame. Kūno kultūros ugdymas neatsiejamas nuo mūsų dvasinės aplinkos kūrimo. Teigiama, kad kūno lavinimo negalima atskirti nuo etinių ir estetinių žmogaus aspiracijų. Autorius vadovaujasi fenomenologinėmis nuostatomis, kurias siekia išplėtoti kūno kaip sąmonės ir žmogaus pasaulio tarpininko teze. Pasitelkus Platono kūno ir sielos dermės teoriją, straipsnyje plėtojama holistinė kūno fenomenologija. Kritikuojamas požiūris, kad kūnas ugdytinas atsietai nuo žmogaus dvasinių reikmių. Nagrinėjamas mokslo ir technikos poveikis požiūriui į kūną. Straipsnyje siekiama reabilituoti kūną kaip dvasinės kultūros veiksnį.

The article deals with the question what place takes the body in the culture. The author maintains that the phenomenon of body is the part of the cultural whole. The education of body culture is inseparable from the creation of our spiritual environment. According to the author, training of body is inseparable from ethical and aesthetical human aspirations. The author’s thesis is next: the body is a medium between consciousness and human world. He fellows phenomenological attitude‘s that is developed with help of this thesis. The author develops holistic phenomenology of body with help of Plato‘s theory of harmony between body and spirit. There is criticized attitude that body is educated as separated from human spiritual aspirations. The author investigates the influence of science and techniques to the body. The body is rehabilitated as a factor of spiritual culture in the article.