Kūrybos regionai tarp individo ir bendrijos
Abstract
Straipsnyje pateikiami kultūrinės regionalistikos apmatai, kultūrą suprantant kaip egzistencinę kūrybą. Kalbama apie kūrybą tiek siaurąja (kūrybinė veikla), tiek plačiąja (gyvenimo kūrimas) prasme. Teigiama, kad kūrybą abiem prasmėmis suponuoja įtampa tarp individo ir jo bendrijos, individui kuriant bendrijos tapatumą, o bendrijai – individo. Plėtojamos tezės: istorijos namai – bendrija, ugdanti individą, kuris tampa jos kismo herojumi; heroika neatsiejama nuo vaizdijimo: viena, individo veiksena nulemta jo kaip vaizdijamo herojaus vaidmens bendrijoje, kita, bet koks individas tampa herojumi tik bendrijos vaizdinėje aplinkoje; regionalistika suponuoja kūrybos komunikaciją, kurios turinys – individualaus egzistencinio projekto įgyvendinimas bendrijos regiono aplinkoje; komunikuojama bendrijoje, kuri su individu keičiasi vaidmenimis; tiek individas, tiek jam analogiška bendrija užima tarpinę padėtį: jų tapatumo slinktys uždaro vienus ir atveria kitus komunikacijos kanalus; kiekvienas herojus elgiasi pernelyg kūrybingai, t. y. išduoda bendrijos tradiciją per toli, nutraukdamas horizontaliąją komunikaciją tarp individų – išduodamos bendrijos narių; utopija kaip vietos tarpiškumas, t. y. bevietiškumas vaizdijant naują gyvenamąjį (kūrybos) regioną – kiekvienos tampančios bendrijos vėliava; kultūrinė regionalistika, būdama neatsiejama nuo egzistencinės fenomenologijos, yra pastarosios atmaina ir galimas raidos pavidalas; galima analogija tarp tokių nebendramačių dalykų kaip regionas ir fenomenas: individo regionas veikia jo egzistencinę kūrybą, kiekvienam naujam fenomenui iš naujo apibrėžiant gyvenamąsias ribas; tradicija išlaikoma tik ją perduodant naujais kūrybos komunikacijos kanalais, kurie atsiveria tarp skirtingų bendrijos kartų. tradition has been saved only by transferring to the new channels of cretion's communication while these channel open between different generations of community.