Kompetencijų vaidmuo sprendžiant tarpkultūrinius konfliktus

Abstract

Straipsnyje aptariama tarpkultūrinių konfliktų prigimtis ir priežastys. Atskleidžiamas tarpkultūrinių konfliktų funkcionavimo mechanizmas. Parodoma, kad nors neretai itin mėgstama pabrėžti kultūrų skirtingumą kaip esminę tarpkultūrinių konfliktų priežastį, tačiau realiame gyvenime konfliktus sukelia ir patys bendraujantys individai, kurie skiriasi charakterio savybėmis, kultūriniu bei intelektiniu lygiu. Egzistuoja ir toks gajus socialinis fenomenas kaip prietarai – tendencingas ir priešiškas išankstinis nusistatymas be pakankamų tokiam santykiui pagrindų ar priežasčių. Prietarai, turintys didelę emocinę kritinę masę, pateikdami reiškinius iškreiptoje šviesoje ir formuodami perdėm negatyvų agresyvų požiūrį į juos, skatina negatyvias tarpusavio bendravimo formas, kurios išsilieja į etninius ir tarpkultūrinius konfliktus. Keliama mintis, kad deramas dėmesys tarpkultūrinių kompetencijų (kalbinių, kultūrinių ir komunikacinių) įgijimui gali tapti veiksminga tarpkultūrinių konfliktų amortizacijos prielaida ir tokiu būdu skatinti visavertį skirtingų kultūrų atstovų bendravimą ir bendradarbiavimą.

This article discusses the nature of intercultural conflicts, the reasons of their rise and their types. It reveals the mechanism of intercultural conflicts. Although often the differences of cultures is emphasized as a substantial reason of intercultural conflicts, in real life communicating individuals who differ by their character features and their cultural and intellectual levels cause conflicts. Besides, a quite vital social phenomena as superstitions exists – a tendentious and hostile preconceived attitude. Superstitions have a big emotional critical mass, which place phenomenon in a twisted light and form a negative aggressive outlook of them. Superstitions stimulate negative forms of internecine communication which spill out into ethnic and intercultural conflicts. A proper attention for the acquisition of intercultural competencies (linguistic, cultural and communicative) can become an effective assumption to amortize intercultural conflicts and to stimulate a complete communication and collaboration of representatives from different cultures.