Revitalization of public space: from “non-places” to creative playgrounds

Abstract

The aim of this paper is to discuss a mechanism of revitalization of public spaces, focusing on creative tactics, which are used by groups of enthusiasts and public artists. The author argues that creative public actions, such as flash mobs and performances, take part in forming the identity of the place and could be considered as an act of place-making. Referring to the idea that a space is constituted through practices (Merleau-Ponty, de Certeau, Lefebvre, Augé), three components, crucial for “place making” are distinguished: actualization of bodily experience, shared emotional experience, and emerging new solidarities (temporal communities of citizens, who are involved in active reinterpretation of public space). creative public actions reveal a potential of the place by establishing a distance from routine scenarios and by performing alternative use of spatial elements, and it is a periodicity of actions and reorganization of spatial elements that produces long-term impact on the public space. Although applying a distinction between “non-places” and “empty spaces”, which was proposed by Z. Bauman (2000), it could be found, that a short-term playful intervention into spaces, which are “public, but not civic” (such as supermarkets, airports and train stations), could be the most effective tool for initiating interaction among passers-by and reforming the “emotional scape” of the place.

Miestelėnų inicijuojamos kūrybinės akcijos viešosiose erdvėse analizuojamos, pasitelkiant M. de Certeau pasiūlytą bei M. Augé ir Z. Baumano išplėtotą ne-vietų sampratą. Ne-vietos (oro uostai, prekybos centrai, traukinių stotys ir t. t.) yra erdvės, skirtos masėms cirkuliuoti ir palaikančios kiekvieno miestelėno atskirtumą. Neturėdamos savo istorijos, jos sukuria matomą atvirumą, tačiau priešinasi pastangoms paversti jas intensyvaus patyrimo vieta. Tačiau kaip tik erdvės, kurias minėti autoriai priskiria prie ne-vietų, XXI a. pradžioje virto miestelėnų kūrybinių eksperimentų taikiniu: žaibiški sambūriai (flashmob) ir performansai demonstruoja, kad jos gali virsti intensyvios žmonių sąveikos vieta. Šios akcijos aktualizuoja kūnišką ir emocinį miesto patyrimą, o jų pagrindu atsiranda naujos solidarumo formos. Nors minėtų kūrybinių akcijų poveikis trumpalaikis, jos atskleidžia viešųjų erdvių potencialą ir gali daryti įtaką vietos tapatybei.