Sovietinių metų architektūra kaip kultūros vertybė. Vilniaus atvejis
Abstract
Šiandieninėje Lietuvoje vykstantis sovietinių metų modernizmo architektūros paveldo objektų apsaugos procesas ir taikomos priemonės straipsnyje nagrinėjami remiantis Vilniaus miesto pavyzdžiu. Analizuojami po 1961 m., t. y. formalaus amžiaus cenzo neatitinkantys, Vilniuje įgyvendinti architektūrinio ir urbanistinio vertingųjų savybių pobūdžio nekilnojamojo kultūros paveldo objektai ir vietovės. Tokių kūrinių Kultūros vertybių registre įvairiais skaičiavimais yra apie 40. Ši grupė XX a. II-ojoje pusėje formuota kaip raiškiai atspindinti laikotarpio architektūrinės kūrybos tendencijas bei tuometes politines nuostatas, tačiau po 1990 m. iš esmės nerevizuota, šiandien dėl pakitusių sociokultūrinių ir ekonominių sąlygų praranda turėtą artikuliaciją. Tai lėmė ir skirtingą objektų fizinę būklę. Straipsnyje siekiama atskleisti aktualiausias problemas, susijusias su kūrinių saugojimu, su įvykusiais objektų ir vietovių pakitimais. Svarstomos galimos tolesnės saugojimo kryptys, būdai. Bandoma formuluoti svarbius konceptualiuosius ir vertybinius klausimus, autoriaus manymu, būtinus kelti platesnių profesinių ir mokslinių diskusijų lygmeniu. This has inflicted some damage to expression of the public image of the city and understanding of its values, needless to say that highly valuable buildings have been just left to fade away. Considering that it is highly relevant to maintain the most valuable architectural objects of the second half of the 20th century for future generations, it is essential to perform a physical status and use monitoring of heritage objects of contemporary architecture, update the data of heritage stocktaking, identify the boundaries of authorship rights (copyright) and real estate cultural heritage protection, estimate values of the protected objects, reconsider the ways of management and coordinate the processes of document revision and building renovation/ transformation.
