The transformation of modern causality in Heidegger’s thought

Abstract

The article presents an analysis of the notion of causality in Heideggerian terms. The modern notion of causality presupposes the Cartesian notion of extended space, the principle of sufficient ground (reason), the notion of object as accessible through mathematical description and the notion of linear time. These notions have been critiqued and transformed in Heidegger’s thought on Being as unconcealing. Hence the new possibility of conceiving causality as unconcealing – which presupposes an-other, non-algebraic, notion of space, a temporalized principle of ground, another no-tion of constant presence and, last but not least, the notion of ecstatic time. The article demonstrates that Heidegger’s notion of ecstatic time both implies and presupposes the critique and transformation of the modern notion of causality.

Straipsnyje pateikiama heidegeriška priežastingumo sampratos analizė. Modernioji priežastingumo samprata remiasi karteziškąja tįsios erdvės samprata, pakankamo pagrindo principu, matematiniu aprašymu prieinamo objekto samprata ir linijinio laiko samprata. M.Heideggeriui mąstant apie būtį kaip išslaptinimą, šios sampratos buvo kritiškai aptartos ir transformavosi. Todėl kilo nauja galimybė suvokti priežastingumą kaip išslaptinimą – o šis numato kitą, ne algebrinę, erdvės sampratą, pagrindo principo temporalizaciją, kitokią nekintančio esmo sampratą ir, žinoma, ekstatinio laiko sampratą. Parodoma, kad heidegeriškoji ekstatinio laiko samprata ir kyla iš moderniosios priežastingumo sampratos kritikos bei transformacijos