Vietos dvasia“ Christiano Norberg-Schulzo architektūros fenomenologijoje

Abstract

Pastaraisiais dešimtmečiais urbanistikos teorijoje ir urbanistikos diskurse būta daugelio bandymų iš naujo peržvelgti ir apmąstyti tam tikras sampratas, kurios buvo marginalizuotos ar netgi išstumtos iš akademinių tyrimų lauko dėl scientistinės ideologijos iškilimo. Vietos dvasios, žinomos kaip genius loci, koncepcija nuo pat senovės Romos laikų yra viena esmingesnių kategorijų, kuri urbanistiniame planavime ir jo teoriniuose apmąstymuose buvo prarasta ir vėl sugrąžinta į akademinės minties apyvartą. Architektūros istorikas ir teoretikas Christianas Norberg-Schulzas padarė didžiausią įnašą į šios senosios lotyniškos vietos dvasios koncepto atgaivinimą urbanistikoje ir aplinkosaugos studijose. Straipsnyje susitelkiama prie Norberg-Schulzo indėlio į akademinių tyrimų, susijusių su vietos dvasios problematika, atgaivinimą, pasitelkus architektūros ir vietos fenomenologijos teorinę prieigą. Straipsnio autorius teigia, kad genius loci, arba ,,vietos dvasios“, koncepcija tebėra naudingas intelektualinis instrumentas plėtojant šiuolaikinio urbanizmo diskursą tam, kad materialūs ir nematerialūs elementai, lemiantys tikrąjį urbanistinės vietos pobūdį, būtų adekvačiai vertinami urbanistiniuose tyrimuose. Ankstyvuoju savo kūrybos tarpsniu buvęs ištikimas moderniosios urbanistikos ideologų (Le Corbusier, S. Giediono ir kt.) skelbtiems postulatams apie erdvės abstraktumą ir beribį atvirumą kaitai, vėlesniuose veikaluose Norberg-Schulzas iš esmės pakeitė savo požiūrį, išryškindamas simbiotinį žmogaus ir jo kuriamos urbanistinės aplinkos santykį susigrąžinant ir atsižvelgiant į archajinę genius loci idėją miestokūroje. Jo teoriškai pagrįsta ,,vietos dvasios“, arba genius loci, koncepcija gali būti naudinga plečiant urbanistikos diskursą šiuolaikinėje Lietuvoje, išgyvenančioje įvairias miesto plėtros problemas.

During recent decades there have been attempts in urban theory and urban discourse at large to revisit and reconsider a number of concepts that have been marginalized or even suspended because of the rise of scientist ideology in academic research. The concept of spirit of place, known since Roman era as genius loci, is one of the key catogories that had been lost and regained in the history of urban planning and its theoretical reflections. Architectural historian and theorist Christian Norberg-Schulz has made the most significant contribution to the revival of this old Latin idea of spirit of place in urban and environmental studies. The article focuses on the impact of Norberg-Schulz in developing the interest in the spirit of place as an intellectual endeavor of his phenomenology of architecture and place. The author of the article notes that the concept of genius loci or „spirit of place“ remains a useful analytical tool in advancing the discourse on contemporary urbanism so that material and non-material elements that make the true character of urban place in contemporary urbanity can be adequately evaluated in urban research. Norberg-Schulz later reconsidered his attitude about modernist dogmas (as professed by Le Corbusier, Sigfried Giedion et al.) of the limitless capacity to transform spaces. He became a spokesman for the symbiotic relationship between the human being and the natural/urban space humans and reconsidered the archaic idea of genius loci as imperative for contemporary city-building. His theoretical insights might be of use in developing theoretical study of the development of urban structures in contemporary Lithuania.