Žaliosios architektūros koncepcijos klausimu

Abstract

Taikant globalias žaliosios architektūros idėjas būtina įsitikinti, ar jos sukurs daugiau darnumo mūsų aplinkoje, padės išspręsti šiuolaikinius urbanizacijos uždavinius, sukurs aukštesnę gyvenimo kokybę, kraštovaizdžio estetiką. Miestų raidos istorija, esamos urbanistinės tendencijos ir praktika įpareigoja įsigilinti bei kritiškai vertinti naujas globalias architektūrines koncepcijas. Remiantis teoriniais teiginiais ir praktiniais pavyzdžiais, teigiama, jog žaliosios architektūros objektai turi būti vertinami kaip sudėtinė tarpusavyje susietos technologinių, estetinių ir politinių priemonių sistemos dalis. Pagrindiniai įgyvendinimo Lietuvoje sėkmės veiksniai: koncepcijos integravimas į urbanistinę ir kraštovaizdžio politiką, nauda visuomenei, gamtos ir žmogaus sugyvenimo, vietos išteklių bei savitumo išsaugojimo prioritetai. Sisteminis visuomenės informavimas ir švietimas gali padėti įveikti žaliosios architektūros koncepcijos diegimui nepalankias paradigmas, pagal kurias geriausią gyvenimo kokybę galima pasiekti tik gyvenant nuosavame name gamtoje, o būsto kokybę atspindi rinkos kaina.

To put the global ideas of green architecture into practice, the evaluation of a possibility of creating a more sustainable environment is required, as it helps with solving the tasks of current urbanization and aesthetics of landscapes. It is also necessary to take a critical approach with regard to the history of city development, a current sprawl of housing growth and demographic trends, as well as to information that pertains to growing demand for natural areas designated for construction in countries with low GDP. Based on practical and theoretical research, the author arrives at the conclusion that technological, aesthetic and policy solutions to green architecture should be evaluated as measures for the interrelated system. The main criteria of success in Lithuania are brownfield development, local resources and identity protection priorities. Systematic public information on the best practice and education could facilitate changes in the current paradigm: the best quality of life could be reached only in private housing in suburban natural areas; it is the market price that reflects the quality of life.