Kūrybingumo sampratų raida : nuo genijaus į kūrybines sistemas
Santrauka
Straipsnyje analizuojama kūrybingumo sampratų raida socialiniuose moksluose. Aptariamos kūrybingo individo, kūrybinio proceso ir aplinkos sampratos. Išskiriamos makro-, mezo- ir mikroaplinkos, lemiančios kūrybingumą, atkreipiant dėmesį į kolektyvinį kūrybingumą, kaip palankų inovacijoms kurti mikroaplinkos veiksnį. Kūrybingumo sampratų raidoje įžvelgiama tendencija judėti nuo išskirtinės, elitinės, siauros kūrybingumo sampratos, matuojamos kūrybos produktais ir jų gausa, platesnės kūrybingumo, kaip kasdienio patyrimo, sampratos link prieinamumo daugumai žmonių. Daroma išvada, kad kūrybinėse industrijose laipsniškai atsisakoma genijaus ar talento išskirtinio kūrybingumo mistikos ir krypstama link platesnės kūrybingumo kaip valdomos sistemos sampratos, akcentuojant kūrybingumo ryšį su vidiniais sistemos elementais ir socialiniu kontekstu. The understanding of creativity in the social sciencies became more complex with the course of time. The concepts of creative individual, creative process and environment are discussed. Looking at the environment, distinction was made on three levels: macro, meso and micro. The impact of environments on creativity is analyzed, focusing attention on the collective creativity as the positive micro-environmental factor for innovations. Insights are gained about the tendency to move from an exclusive, elite, narrow concept of creativity, measured by the creation of products and their abundance, towards a broader, democratic concept of everyday creativity of the most people. The conclusion is that the creative industries of the exceptional creativity of genius or talent and mysticism are gradually transformed to broader creativity as the governed system, emphasizing creativity links with internal elements of the system and with the social context.