Kūrybos visuomenė

Abstract

Knygos temos neatsiejamos nuo monografijų Filosofinė poetika bei Tikrovė ir kūryba: kultūros fenomenologijos metmenys. Joje taip pat plėtojama kūrybos tematika, šįsyk socialiniame kontekste. Be to, čia taikoma ir kultūrinės regionalistikos prieiga, plėtota monografijoje Individas istorinėje bendrijoje: kultūrinės regionalistikos apmatai. Šią knygą nuo ankstesniųjų skiria ne tik tematikos posūkis, ne tik naujos teorinės (sociologijos ir komunikacijos) perspektyvos, bet ir minčių dėstymo būdas: nors kai kurios knygos temos gimė diskutuojant su tam tikrais sociologais (R. Florida), filosofais (M. Horkheimeriu ir T. W. Adorno), medijų (M. McLuhanu) ir komunikacijos tyrinėtojais (J. D. Petersu), knyga nėra skirta vien aptarti šių ar kitų teoretikų pažiūras, su lupa žvalgantis po jų tekstus. Knygoje atsiribojama nuo šios „scholastikos“ (anot A. Šliogerio): siekiama ne slėptis už autoritetų nugarų, bet prisiimti atsakomybę už išsakytas mintis. Nepaisant to, šie ir kiti autoritetai atlieka labai svarbų vaidmenį, plėtojant kritinį kūrybos visuomenės diskursą. Ši knyga – veikiau tam tikro mąstymo išsklaida nei vieno ar kito autoriaus minčių interpretacija. Kūrybos visuomenės tema įpareigoja mintį plėtoti kūrybingai, neprisirišant nė prie vieno autoriaus. Dažniausiai minimi autoriai (kaip antai R. Florida) čia labiausiai ir kritikuojami. Vis dėlto tai – ne tiek kritika, kiek kūrybos visuomenės diskurso, kuriam būdingi tam tikri prieštaravimai ir ironijos, plėtotė. Knyga – gana trumpo, bet labai įtempto darbo rezultatas, tiek spaudžiant „publikai“ (bakalauro ir magistro programų studentams ir kūrybinių industrijų tyrinėtojams Lietuvoje), tiek susidarius asmeniniam kūrybos vakuumui po trejus metus trukusio M. Heideggerio Būties ir laiko vertimo.

The topic of a creative society relies upon the triangle of creativity, culture and society, while it also appeals to research issues by analysing of the problems of cultural and creative industries and by comparing the different regions of creative industries. The core of the creative socicty is the creative class. The biggest difficulty is how to define it. Define it too narrowly, and its influence on the development of creative society falls under doubt. Yet defining it too broadly threatens to white-wash its identity. The creative capital that embodies social mobility and renewing is inseparable from the social capital that embodies traditional social connections. Managing creativity relies upon a "soft" control of creative workers. Creative ecology relies upon the ideas that creation needs limits, that the content of a creative worker's consciousness is to be renewed over and over, and that ecology is a disrupting strategy that resists the unifying tendencies of social engineering. Creative ethics has been analysed by appealing to (unethical) regions of otherness. Creative ethics is contradictory in that it treats non-creativity as unethical regarding the creative society. The topic of creative maps has been nourished by cultural regionalistics, which appeal to different creative regions and meta-regions, as well to policies regarding them. One creative region is the creative city that should be analysed in the context of both a mediated and a global society by trying to disclose the myth that the city is a haven of tolerance, openness and creativity. The topic of creative society also relies upon the relations between politics and creativity that has been analysed by looking to the creative aspects of politics. The sociability of creativity should be analysed by appealing to both the asociability of the creative workers and the social environment of creativity. The empiricism of creativity should be analysed by appealing to the aforementioned methodological difficulties. An investigation of a creative society cannot avoid the topic of creative dialog that has been developed in the context of a cultural identity's environment.