Moderniosios miestokūros akligatviai ir Nikos A. Salingaros konceptualus iššūkis

Abstract

Yra nemažai duomenų, leidžiančių teigti, kad modernistinio projektavimo (architektūroje ir urbanistikoje) paveldas, grįstas persenusiais įsitikinimais ir išsisėmusia Le Corbusier bei jo sekėjų skelbta ideologija, pasiekė akligatvį, tad urbanistikos permąstymui būtina nauja paradigma. Nors būta įvairių pasiūlymų, kaip vertinti moderniosios urbanistikos mentalinį ir fizinį paveldą, o didžiuma miesto planuotojų bei projektuotojų renkasi skirtingus savo objekto vertinimo būdus, modernizmo ideologija iki šiol tebėra stulbinamai gyvybinga. Matematikas ir fizikas Nikos A. Salingaros, tapęs tarptautiniu mastu pripažintu urbanistikos ir architektūros teoretiku, sukūrė naujus intelektualinius įrankius, teikiančius galimybę atnaujinti urbanistinės masės ir erdvės projektavimą. Jo teorijos darbotvarkėje yra nemenkų galimybių atnaujinti dabartinę architektūros bei urbanistikos teoriją, taip pat suteikti naują kryptį šių sričių praktikai. Būdamas glaudžiai susijęs su savo vyresniojo kolegos, pasauliniu mastu pripažinto architektūros teoretiko ir praktiko Christopherio Alexanderio mąstymu, jis pateikė teorinius metmenis daugelio esmingų urbanistinių problemų sprendimui. Šiame straipsnyje glaustai analizuojamos jo miestokūros koncepcijos, teorijos ir praktiniai pasiūlymai, tikintis, kad jie galėtų būti pritaikyti ir sprendžiant analogiškas problemas Lietuvos urbanistikos kontekste.

There is much evidence suggesting that the legacy of Modernist design in architecture and urbanism, based on stale assumptions and exhausted ideology of Le Corbusier and his followers, has reached its dead-end and that a new paradigm for rethinking urbanism is badly needed. Though there had been various ways of dealing with the legacy of Modern urbanism, and many urban planners as well as urban designers choose different ways of approacing their subject, this legacy still largely dominates in the global urban landscapes. Nikos A. Salingaros, an internationally renowned mathematician and physicist turned into urban theorist and critic has developed completely new intelellectual tools to deal with problems of urban spaces. His theoretical framework introduces challenging possibilities of renewing current architectural and urban theory as well as thr practice of urban design. Being strongly associated with the thinking of renowned architectural theorist and practitioner Christopher Alexander, he nevertheless constructed important theoretical concepts of his own and his theoretical findings can be applied while solving a large number of urgent urban problems. The article examines his concepts and ideas of urban design and city-making and practical suggestions.