Vilniaus miestas – tarp metaforos ir pragmatikos

Abstract

Vilniuje urbanistiniai sprendimai daugiausia buvo praktinio, o ne estetinio pobūdžio. Po Antrojo pasaulinio karo suaktyvėjo architektai ir urbanistai, kurių veikla iš esmės keisdavo istoriškai susiklosčiusį miestą. Paminklosaugos (paveldo) samprata Lietuvoje kito lėtai, labai atsilikdama nuo Europoje vyraujančių tendencijų, todėl Vilniaus mieste yra aiškios autorinių darbų pasekmės. Pati ryškiausia tokia realizuota koncepcija – „architektūrinių kalvų“ idėja. Šiuo metu ši koncepcija yra labai kritikuojama. Kartu kuriami nauji Senamiestį saugojantys apribojimai. Šie apribojimai dažnai prieštarauja miesto plėtrai, kuri yra neišvengiama, turint omenyje Vilniaus miesto statusą (sostinė) ir administruojamos teritorijos dydį.Dėl objektyvių priežasčių didelę įtaką miesto plėtrai turi politiniai sprendimai, taip pat aktyvi privačių investuotojų veikla. Grandinėje investuotojas – administratorius – profesionalas egzistuoja netolygios dalyvavimo proporcijos, todėl nukenčia galutinis rezultatas.Nurodomi pagrindinių prieštaravimų tarp miesto plėtros ir paveldo išsaugojimo šalininkų sprendimo būdai.

Urban solutions in Vilnius were mostly of a practical rather than aestethical character. After World War II architects of urban design, whose activity used to change substantly historically settled cities, became more active. In Lithuania the conception of heritage developed gradually lagging behind dominating European tendencies; therefore, Vilnius city has been strongly influenced by individual creative works. The most obvious materialized conception of that kind is the idea of “architectural hills“. Currently this conception is widely criticized, and at the same time new restraints protecting the old town are set. These restraints often contradict the development of the city, which is inevitable bearing in mind the status of Vilnius city (the capital) and the size of administrated territory. Due to objective reasons political decisions and the activity of energetic private investors have a strong influence on the development of the city. In the chain an investor–administrator–professional there exists uneven proportion of participation thus spoiling the final result. The paper presents the main contradiction between the city development and heritage supporters and ways of solving it.