Eurofobija ir tautinės tapatybės mistika: ar galime prarasti tai, ko neturime?

Abstract

Ką šiandien reiškia „būti lietuviu“? Ar gali ir ar turi lietuviškumas būti europietišku? Kaip lietuviškumas kinta istoriškai? Kokie iššūkiai mūsų tautinės tapatybės laukia Europos Sąjungoje ir apskritai globalėjančiame pasaulyje? – Tokie ir panašūs klausimai (sąvoka „lietuviškumas“ čia vartojama be kabučių) itin jaudina dalį Lietuvos akademinės bendruomenės. Straipsnio objektu pasirinktas būtent šis jaudulys: ne išvardytos problemos, o jų tapimo problemomis priežastys, dar tiksliau, jas problemomis daranti optika. Straipsnyje mėginama rekonstruoti šiuolaikinio Lietuvos akademinio diskurso apie „tautinę tapatybę“ prielaidas ir teigiama, kad jos yra ne tiek filosofinės, kiek ideologinės, o teoriškai jas geriausiai galima apibendrinti kaip nereflektuotą, neatpažįstamą ir nepripažįstamą naivųjį esencializmą.

What means “being Lithuanian” today? How do Lithuanian and European identities relate to each other? What happened to Lithuanian identity historically? What transformations, mutations and challenges are waiting for it now? What if we are already in the process of loosing our national specificity and finally will be simply dissolved? – A significant part of Lithuanian academic community is worried about this kind of questions. The object of the article, however, is not the problems enumerated, but the reasons that bring them into discourse and, consequently, into being. To put it differently, we ask what optics is necessary to see our national identity as a philosophical problem. The article reconstructs the basic premises without which the very perception of such problems as problems would be impossible and argues that the reasons of this trouble with identity are rather ideological than of philosophical nature. Philosophically, they might be better summarized as “naïve essencialism”, unreflected upon and unrecognized.