Naratyvinis tapatumas ir popkultūra

Abstract

Straipsnyje, remiantis Ricoeuru, Gadameriu ir Heideggeriu, nagrinėjama reklamos ir popkultūros vieta gyvenamajame pasaulyje. Svarstoma, kokį vaidmenį vaidina šios kultūros apraiškos naratyviniame tapatume. Autorius vadovaujasi nuostata, kad pasakojimas – įvykiškas ir kalbiškas. Autoriaus tezė: tapatumo raida vyksta naratyviniu būdu, t. y. kalbiškai ir įvykiškai. Naratyvas straipsnyje traktuojamas kaip egzistencinis pasakojimas, leidžiantis įsiužetinti įvykius-fenomenus, kurie išplečia egzistencinę visumą. Vadovaujamasi fenomenologiniu-egzistenciniu požiūriu, kuris neleidžia atskirti elitinę ir masinę kultūras. Teigiama, kad bet kurios kultūros apraiškos gali tapti mūsų egzistencinio pasakojimo dalimi, jei jos sugeba atlaikyti kitų fenomenų konkurenciją. Fenomenais laikomi tie reiškiniai, daiktai ar asmenys, kurie gali būti įtraukti į mūsų egzistencinę visumą ir kurie gali šią visumą praplėsti.

The author asks what place is occupied by advertising and popular culture in our living space. The article deals with the role of these phenomena of culture in the narrative identity. The author follows the attitude that a narrative has the aspects of both event and language. The thesis of this article is as follows: the identity develops as a narrative, i. e. with the help of language and narrative events. The narrative is being treated as existential, allowing to emplotment of an event-phenomenon. The latter expands the existential whole. The existential-phenomenological approach does not allow separating the elite culture from the mass culture. According to the author, phenomena of any culture may become part of our existential narrative if they withstand the competition with other phenomena. The phenomena are in this context things or persons that may be included in our existential whole and may expand it.