Erdvė, vieta, pastogė: Levino namų fenomenologija

Abstract

Straipsnyje, parodant erdvės ir vietos skirtumus, aptariama artimiausios vietos – namų – prasmė Emmanuelio Levino filosofijoje. Transcendencijos siekimo, pabėgimo, išėjimo, o ne prisirišimo prie konkrečios vietos ir sugrįžimo pastanga yra dominuojanti Levino filosofijoje. Šiame straipsnyje parodoma, kad konkreti vieta, įsikūrimas, apsigyvenimas namuose turi ir pozityvią prasmę. Ši pozityvi prasmė ateina ne iš ontologinio, o iš etinio santykio su vieta. Parodoma, kad namai yra pasirinkta, žmogiška vieta, priešingai nei duota ar prigimtinė vieta. Viena vertus, namai yra ne tik saugumo, bet ir subjekto vidujybės steigties, veiklos bei vietos apskritai pasaulyje sąlyga, priešingai nei įmestis į pasaulį. Antra vertus, tai ne vieta, prie kurios prisirišama ir įsišaknijama, bet vieta, į kurią galima pakviesti Kitą.

By distinguishing between space and place, the article situates and analyses the meaning of the closest place – home – in the philosophy of Emmanuel Levinas. The effort to encounter transcendence, to escape, to leave, to not be attached a particular place, and not to be driven by a nostalgia to return, is dominant in Levi - nas’s philosophy. This article shows that dwelling in a place, as settling in a home, also has a positive meaning for Levinas. This positive meaning comes, however, not from an ontological but from an ethical relationship with a place. The home is shown as chosen place, warm and human, as opposed to a given or natural place. On the one hand, the home is a necessary condition for security, but also the very condition of interiority and activity, of having the place in the world in contrast to thrownness. On the other hand, it is not a place where I is embodied and rooted in like a vegetable, but a place where I welcome the other.