Tango ir milongų motyvai Jorge Luiso Borgeso kūryboje
Santrauka
Straipsnyje nagrinėjamas garsiausio argentiniečių rašytojo J. L. Borgeso santykis su Buenos Airėse atsiradusia ir susiformavusia tango muzika ir šokiu. Analizuojant rašytojo eseistiką, supažindinančią su Buenos Airių kultūra, ir jo poemas, priskirtinas prie tango lyrikos, argumentuojama mintis, kad jis buvo gerai susipažinęs su tango lyrika bei socialiniais tango šokių vakarais (milongomis) ir jų gelminėmis sąsajomis su Buenos Airių ir porteño kultūra. Grindžiama mintis, kad Borgeso kompetenciją dėl tango vertino garsūs Argentinos kultūros veikėjai ir tokie tango autoritetai kaip Astoras Piazzolla, parašęs muziką, įgarsinančią Borgeso rinkinį Šešioms gitaros stygoms, o pastaraisiais dešimtmečiais šia tematika pagaliau susidomėjo rašytojo palikimą tyrinėjantys filologai bei kultūros teoretikai. Straipsnyje svarstoma, ar teisus buvo Borgesas, skeptiškai vertinęs tango muzikos dramatiškumą ir sentimentalumą. Nagrinėjamas tango lyrikos santykis su mąstymu, mintimis bei pajauta ir bandoma išspręsti prieštaravimą tarp Borgeso ir garsaus tango autoriteto Discepolo, teigusio, kad tango yra liūdna mintis, kurią reikia iššokti. Galiausiai atskleidžiama dar viena priežastis, lėmusi didelį Borgeso susidomėjimą tango muzika ir šokiu, – tango atvirumas dialogui, kuris vyksta dviejų žmonių šokyje, taip pat klausantis tango muzikos ir vokalo. Straipsnyje plėtojama mintis, kad tango suvaidino svarbų vaidmenį Borgeso gyvenime ir paveikė jo kūrybinį palikimą. The paper deals with relation of famous Argentinian writer J. L. Borges toward tango music and dance, which appeared and developed in Buenos Aires city. While analyzing Borges’ essays devoted to the topic of Buenos Aires culture and poems with tango lyrics, the author argues that this writer was familiar with tango lyrics and social tango dance evenings (milongas) and was aware of their essential interfaces with Buenos Aires and Porteño culture. Borges competence in the field of tango was noted by such famous representatives of tango culture like Astor Piazzolla, who wrote a music background for writers’ poems, published in For the Six Strings. During recent decades this topic has also become popular among philologists and cultural theorists who are doing research on Borges’ heritage. The author tries to answer a question if Borges was right with his skeptical opinion about dramatics and sentimentalism of tango lyric. The author analyzes relationship with tango lyric, feelings and reflection and tries to resolve contradiction between Borges approach and Discepolo sentence, that “the tango is a sad thought that one can dance“. Finally the author discloses another reason which causes Borges interest toward tango music, lyric and dance – its openness for dialogue, which has place when a couple is dancing as well when one is listening tango music and lyric. Present research shows that tango played important place in Borges life and did essential influence for his creative heritage.