Assessment of the agricultural performance amid the structural change

Abstract

Strategic management decisions in regulating any economic sector require an integrated methodology for assessing its performance. The main sources of total factor productivity growth in agriculture include improving agricultural practices and ensuring optimal input intensities. A total factor productivity analysis is closely related to the problem of productivity measures and data sources. Multiple factors often characterise a particular activity, and aggregation is needed to capture the available information. Lithuania’s agriculture has seen transformations related to the EU ac-cession, especially implementing the common agricultural policy (CAP). Public support is often given to maintain the quality of environmental protection by increasing the provision of services, ensuring food affordability and promoting technological progress. Agricultural total factor productivity studies can help determine whether the performance of the agricultural sector is improving due to public support measures or other factors. Following scientific research examining the productivity analysis of farmers’ farms, the dissertation aims to create a methodology for assessing agricultural performance and to apply it to assess selected EU countries at various aggregation levels. A total factor productivity assessment method was developed to assess the main trends determining agricultural productivity growth and apply the obtained results to international comparisons. An analysis of a total factor productivity growth was performed using different calculation methods. Differences in the agricultural labour productivity were decomposed in terms of land and labour endowments and intermediate consumption. This allows shedding more light on the development of the agricultural sectors of the Baltic States from the viewpoint of labour productivity. The analysis showed structural changes and production growth in the agricultural sectors of selected countries. New technologies and production practices are being applied in the agricultural sector, and the average farm size and farming specialization are changing. As a result of these changes, relative input and output prices and farm incomes have changed.

Strateginiams valdymo sprendimams, susijusiems su reguliuojamais ekonomikos sektoriais, formuoti reikalinga integruota metodika sektoriaus rezultatyvumo vertinimui. Pagrindiniai žemės ūkio bendrojo produktyvumo augimo veiksniai yra žemės ūkio praktikos gerinimas ir optimalaus sąnaudų intensyvumo užtikrinimas. Bendrojo produktyvumo analizė yra glaudžiai susijusi su produktyvumo rodiklių skaičiavimu ir duomenų šaltinių problematika. Dažnai daugelis veiksnių aprašo konkrečią veiklą, todėl reikalingas turimos informacijos agregavimas. Lietuvos žemės ūkyje įvyko transformacijų, susijusių su stojimu į ES ir ypač su bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) įgyvendinimu. Viešoji parama dažnai skiriama siekiant išlaikyti aplinkosaugos kokybę didinant paslaugų teikimą, užtikrinant maisto įperkamumą ir skatinant technologinę pažangą. Žemės ūkio bendrojo produktyvumo tyrimai gali padėti nustatyti, ar žemės ūkio sektoriaus veiklos rezultatai gerėja dėl viešosios paramos priemonių ar kitų veiksnių. Atlikus mokslinių tyrimų, kuriuose nagrinėjama ūkininkų ūkių veiklos produktyvumo analizė, disertacijos tikslas yra sudaryti metodiką žemės ūkio rezultatyvumui įvertinti bei pritaikyti ją pasirinktose ES šalyse įvairiais lygiais. Buvo sukurta bendrojo produktyvumo vertinimo metodika, kuri gali įvertinti pagrindines žemės ūkio rezultatyvumo augimą lemiančias tendencijas, o gautus rezultatus pritaikyti tarptautiniam palyginimui. Atlikta bendrojo produktyvumo augimo analizė naudojant skirtingus skaičiavimo metodus. Darbo produktyvumo skirtumai žemės ūkio sektoriuje išskaidyti buvo atsižvelgta į žemės ir darbo jėgą bei tarpinį vartojimą. Tai leidžia aptarti Baltijos šalių žemės ūkio sektorių raidą darbo produktyvumo požiūriu. Analizė parodė struktūrinių pokyčių buvimą ir produkcijos augimą pasirinktų šalių žemės ūkio sektoriuose. Žemės ūkio sektoriuje taikomos naujos technologijos ir gamybos praktikos, keičiasi vidutinis ūkio dydis ir ūkininkavimo specializacija. Dėl šių pokyčių pasikeitė santykinės sąnaudų ir produkcijos kainos bei ūkio pajamos.