Nauja kultūros paveldo objektų aprašo traktuotė ir jos atspindėjimas teisės aktuose

Abstract

Kritiškai išnagrinėjus Lietuvos kultūros paveldo apsaugos metodologinius ir teisinius pagrindus, nustatyta, kad juose kultūrinių konotacijų, kultūrinių archetipų recepcija iš esmės nepasireiškia, nes dominuoja klasikinio pasaulėvaizdžio reliktinės nuostatos. Klasikinėje traktuotėje figūruoja tik universalios, „savaime aiškios“ vertingosios savybės, kurių supratimui nereikalinga jokia papildoma kontekstinė informacija. Tokia traktuotė nedera su postindustrinės civilizacijos iššūkiu: su praktine ir edukacine veikla susiję informaciniai procesai turi pasižymėti dinamišku, tinkliniu, nelinijiniu pobūdžiu. Straipsnyje pateikiama metodiškai nauja kultūros paveldo objektų, istorinių vietovių aprašymo teisės aktuose ideologija, kur ypatinga reikšmė, greta denotacinių, teikiama konotacinėms charakteristikoms. Tai būtina tam, kad apsauga ir plėtra (kūryba, inovacija) būtų darnoje. Tik tokiu būdu organizuojant projektinės veiklos informacinį aprūpinimą gali būti sudaromos galimybės sukurti naujus originalius architektūrinius kūrinius, kartu atsižvelgiant ir į sociokultūrinę atmintį.