Garso meno praktikos miesto erdvėse
Santrauka
Straipsnyje analizuojamos garso meno praktikos, besiskleidžiančios viešosiose miesto erdvėse. Pristatoma garso peizažo sąvokos kilmė ir istorinis kontekstas, suteikęs pagrindą garso pasivaikščiojimų žanrui, audityviosios kultūros plėtojimuisi, kasdienio garso kaip potencialaus estetinės patirties šaltinio statusui. Pasitelkiant konkrečius pavyzdžius, straipsnyje aptariami su urbanistiniu sąmoningumu susijusios garso meno praktikos bei jų principai. Šiuo aspektu aptariami įvairūs garso meno žanrai: fonografija (aplinkos įrašai), garso instaliacijos, meninės intervencijos, performatyvios ir kompleksiškos meno praktikos. The paper is devoted to the analysis of sound art practices that take place in city spaces. The notion of soundscape is presented in its historical context, which was significant as a basis for the genre of audio walks, development of auditive culture and the status of everyday sound as a potential subject for an aesthetic experience. The article describes principles of sound art practices that are related to an urban awareness by presenting particular cases. From this perspective, various genres of sound art are presented: phonography (field recordings), sound installations, artistic interventions, performative and complex art practices.