Benamių vaikų edukacijos barjerai tarpasmeninės komunikacijos kontekste: teoriniai aspektai

Abstract

Straipsnyje analizuojama benamių vaikų ir jų tarpasmeninės komunikacijos su artimiausia aplinka trikdžiai, kurie prisideda prie jų mokymo(si) mokykloje problemų. Keliama prielaida, kad konfliktiški santykiai su tėvais (globėjais), nepriežiūra šeimoje ir neskatinimas mokytis bei negatyvi aplinka, pasireiškianti mokyklos bendruomenėje, gali skatinti benamių vaikų ankstyvąjį pasitraukimą iš švietimo sistemos, taip kartu dar labiau gilinant vaikų socia­linę atskirtį. Manoma, kad būtent švietimas ir išsimokslinimas yra pagrindinis prevencinis benamystės mechanizmas, suteikiantis jaunam žmogui daugiau gebėjimų ir efektyvios savi­realizacijos bei gyvenimo kokybės gerinimo galimybių.

The article analyzes the disorders of homeless children and their interpersonal communication with the immediate environment, which contribute to their problems of learning or teaching at school. It is hypothesized that conflicting relationships with parents or guardians, neglect in the family and discouragement to learn, or negative environment in the school community may encourage early school leaving of homeless children, at the same time deepening their social exclusion. It is believed that education and training are the main preventive mechanisms of homelessness, providing young people more skills and opportunities for effective self­realization and improving the quality of life in general.