Kraštovaizdis: tarp pastatų veikianti kaitos laboratorija

Abstract

Kurti kraštovaizdį reiškia komponuoti kaitą. Atsiremti į nepastovumą – į kraštovaizdį sudarančių elementų augimą, irimą, sluoksnių judėjimą. Todėl ir kiekvienas žingsnis kraštovaizdin yra vienintelis – antrą kartą įbridus į tą pačią upę bus pasikeitusi ne tik upė – ir pats jau būsi kitas. Kas akimirką viskas nežymiai kinta: lapai bei žiedai seka saulę, vanduo pakyla, galbūt nulyja ir drėgni paviršiai ima atspindėti debesų judėjimą. Pasitelkiant šiuolaikines technologijas bei medžiagas, taikant tarpdisciplininius kūrybos metodus, kraštovaizdžiai tampa procesu paremtomis kaitos laboratorijomis. Architektūra be šios ją supančios kaitos, be kraštovaizdžio yra paprasčiausiai vieniša – kaip juvelyrika be gyvo, šilto, drėgno, kvėpuojančio žmogaus kūno. Kraštovaizdžio architektūros (VILNIUS TECH) studenčių iš leidinio „Landscape +: 100 words to inhabit it“ versti tekstai pratęsia pernai žurnale publikuotuosius2 . Čia trijų kraštovaizdžio architekčių ir teoretikių eskiziškai nagrinėjamos skirtingos koncepcijos atskleidžia jo poetiką, besiveriančią gilinantis į pragmatinius teritorijos transformavimo poreikius.