Vėlyvojo baroko kontekstualumas: vietos įtaka vakarų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčių architektūrai

Abstract

Disertacijoje nagrinėjamas bažnyčių architektūros santykis su vieta. Analizuojamas vėlyvojo baroko laikotarpis kaip paskutinė ikimoderni epocha, kurioje architektūra perteikė nematomą prasminį sluoksnį. Taikant fenomenologinę prieigą siekiama nustatyti, ar XVIII a. viduryje vakarų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos vaivadijoje statytoms bažnyčioms būdingas kontekstualumas, taip pat atskleisti šio reiškinio formas bei sąsajas su Baroko epochos kultūra. Teorinėje dalyje sprendžiami šie uždaviniai: analizuojama ir apibrėžiama aktuali gamtos samprata, nustatomi kontekstualumą galinčių lemti savybių principai ir jų raiška. Praktinėje dalyje keliami tokie uždaviniai: suformuoti tyrimo metodiką, atlikti bažnyčių ir vietų tyrimą, nustatyti ir paaiškinti vietos įtaką bažnyčių architektūrinei raiškai. Disertaciją sudaro įvadas, keturi skyriai, bendrosios išvados, naudotų šaltinių ir literatūros, autoriaus publikacijų disertacijos tema sąrašai. Pirmajame skyriuje analizuojama gamtos samprata, daugiausia dėmesio skiriant kompromisinei filosofijai, kurioje mokslinės žinios glaudžiai siejamos su metafizika ir religija. Išskiriamas polimatų Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo ir Christiano Wolffo indėlis formuojant holistinę hierarchinę gamtos sampratą. Antrasis skyrius skirtas architektūros sampratai. Barokas pristatomas kaip krizės menas, kurio kalbai būdingas siekis jungti priešybes. Jo teorinis pagrindas siejamas su Leibnizo filosofija bei formuojamas atviro vieningumo principas. Šis teorinis modelis leidžia pagrįsti bažnyčių kontekstualumą, aptariami architektūriniai modelio raiškos būdai. Trečiajame skyriuje nagrinėjama vietos ir architektūros fenomenologija, formuojamas individualus vietiškumo metodas. Ketvirtajame skyriuje nuosekliai pristatomas praktinis tyrimas: aptariami 43 tyrimo atvejai, pateikiami dviejų atvejų analizės pavyzdžiai. Apibendrinant išskiriamos trys kontekstualumo strategijos, kuriomis vėlyvojo baroko bažnyčios gali užmegzti kontekstualų santykį su gamtiniu kraštovaizdžiu. Disertacijos tema paskelbti devyni moksliniai straipsniai recenzuojamuose mokslo žurnaluose: keturi iš jų referuojami Web of Science ir Scopus, vienas – Scopus, keturi – kitose tarptautinėse duomenų bazėse. Tyrimo eiga ir rezultatai pristatyti penkiuose pranešimuose tarptautinėse mokslinėse konferencijose bei keturiuose mokslo seminaruose Lietuvoje ir užsienyje.

The dissertation examines the relationship between church architecture and place. It focuses on the Late Baroque period as the last pre-modern epoch in which architecture expressed an invisible semantic layer. Using a phenomenological approach, it investigates whether churches built in the mid-eighteenth century in the western Grand Duchy of Lithuania and the Livonian Voivodeship exhibit contextuality, identifies the forms of this phenomenon, and its connections with the culture of the Baroque era. The theoretical part addresses the following tasks: to examine and define the contemporary concept of nature, and to determine the principles and expressions of the properties that may underlie contextuality. The practical part addresses the tasks of developing a research methodology, conducting a study of churches and their places, and establishing and explaining the influence of place on the architectural expression of the churches. The dissertation comprises an introduction, four chapters, general conclusions, a list of sources and literature, and a list of the author’s publications on the dissertation topic. The First Chapter analyses the concept of nature, with particular attention to the compromise philosophy, in which scientific knowledge is directly integrated with metaphysics and religion. The contributions of polymaths Gottfried Wilhelm Leibniz and Christian Wolff to a holistic, hierarchical understanding of nature are highlighted. The Second Chapter focuses on the concept of architecture. Baroque is presented as an art of crisis, whose language is characterised by the desire to unite opposites. Its theoretical foundation is linked to Leibniz’s philosophy, and the principle of open unity is formulated. This theoretical model provides a basis for understanding the contextuality of churches, and how the model is expressed architecturally is discussed. The Third Chapter addresses the phenomenology of place and architecture, and develops an individual combined contextuality method. The Fourth Chapter presents the practical study, discussing 43 case studies and providing examples from two of them. Three strategies of contextuality are identified, showing how Late Baroque churches can establish a contextual relationship with the natural landscape. Nine scholarly articles on the dissertation topic have been published in peer-reviewed journals: four are indexed in Web of Science and Scopus, one in Scopus, and four in other international databases. The research process and results have been presented in five papers at international scientific conferences and in four seminars in Lithuania and abroad.